Safronovas Vasilijus. SmeltĖs Istorijos Klausimai

Safronovas Vasilijus : другие произведения.

SmeltĖs Istorijos Klausimai

Самиздат: [Регистрация] [Найти] [Рейтинги] [Обсуждения] [Новинки] [Обзоры] [Помощь|Техвопросы]

Ссылки:

Школа кожевенного мастерства: сумки, ремни своими руками

Оставить комментарий © Copyright Safronovas Vasilijus Размещен: 02/05/2019, изменен: 02/05/2019. 81k. Статистика. Глава: История Скачать FB2		Ваша оценка:

SMELTĖS ISTORIJOS KLAUSIMAI

Vasilijus Safronovas

Didžiausio Klaipėdos priemiesčio - Smeltės - istorija nebuvo detaliai nagrinėta. Istorikas Jo-

hannes Sembritzkis pateikė faktų iš Smeltės istorijos 1 , tačiau jie išmėtyti per visus tris jo veikalus,

be to, iš šių faktų beveik neįmanoma susidaryti vaizdo, kokia buvo Smeltės priemiesčio raida, Iš

lietuvių autorių Jonas Tatoris bene vienintelis užsiminė apie miestą supusių gyvenviečių praeitį 2 .

Vis dėlto J. Tatoris šiam klausimui neskyrė daug dėmesio, todėl kai kurie šio autoriaus teiginiai,

kaip matysime, nesutaps su šiame straipsnyje siūloma Smeltės raidos rekonstrukcija. Ruošiant šį

tekstą, buvo peržiūrėta didžioji dalis pasirinktai temai aktualios publikuotos medžiagos, tačiau iš-

kart būtina pripažinti, kad skurdūs šaltiniai iš tikrųjų smarkiai riboja bandymus išsamiau interpre-

tuoti Smeltės raidą. Todėl šiame straipsnyje bandoma detaliau paliesti iš esmės tik keletą klausimų,

kuriuos, įvertinant minėtą medžiagos ribotumą, dar įmanoma aptarti. Tai - Smeltės teritorijos ap-

imties klausimas, kai kurie juridiniai ir pramoninės raidos aspektai, urbanistinė priemiesčio raida.

1. Smeltės definicija ir designatas

Norėdami geriau įsivaizduoti, apie kokią teritoriją šis tekstas, pirmiausia turėtume apsibrėžti,

kas traktuotina kaip Smeltė ir kaip ši traktuotė kito.

Tradiciškai Smeltės priemiestis suvokiamas kaip palei marias į pietus nuo Klaipėdos plytėjusi

užmiesčio teritorija. Iškart norėtųsi patikslinti, kad tai - moderniųjų laikų požiūris, kadangi teritorijos,

vadintos Smelte, apimtis ir pobūdis istoriškai kito. Dar XVIII a. pab. į pietvakarius nuo Klaipėdos,

tuoj už Malūnų vartų, buvo Spitzhuto dvarvietė, greta jos - vadinamoji Friedrichsröhde arba Fried-

richsgnade, o kiek toliau į pietus - Gintaro pelkės (Bernsteinbruch) kaimas. Juridiškai visi šie arčiau-

siai miesto buvę pietvakariniai priemiesčiai tik XIX a. tapo Smeltės dalimi, todėl ir mūsų Smeltės

supratimas turėtų remtis būtent tuo. Tiesa, reikia taip pat pažymėti, kad sprendžiant iš senųjų planų

Gintaro pelkėje buvusio kaimo integracija į Smeltę buvo prasidėjusi jau XVIII a., nes kai kuriuose to

laiko planuose jis nežymimas kaip atskiras kaimas, bet jau kaip Smeltės dalis (žr. toliau).

Pavarčius prieinamiausią literatūrą, tampa aišku buvus dvi Smeltes: Karališkąją ir Bajorišką-

ją . Karališkąją Smeltę J. Tatoris lokalizuoja prie Smeltalės žiočių, o Bajoriškąją - kiek šiauriau. Ji,

anot J. Tatorio, ribojosi su Gintaro pelke 4 . Tačiau iš kartografinių dokumentų akivaizdžiai matyti,

kad toks Smeltės skirstymas yra gana vėlyvas, o J. Tatorio apibrėžta Smeltės dalių lokalizacija ne-

visai atitinka tikrovę. Karališkosios ir Bajoriškosios Smeltės pavadinimai labiau paplito, atrodo, tik

XIX a. Sprendžiant iš kartografinių šaltinių bei kelių J. Sembritzkio užuominų, Karališkoji Smeltó

tuo metu apėmė visą Smeltės teritoriją abiejuose Smeltalės krantuose, išskyrus Bajoriškąją Smeltę

ir galbūt dar kelias privačias valdas. Tuo tarpu Bajoriškoji Smeltė yra pažymėta vos keliuose XIX-

J. Sembritzki, Geschichte der königlich preussischen See- und Handelsstadt Memel, Memel, 1900 (toliau -

J. Sembritzki, Geschichte der Stadt...)', J. Sembritzki, Memel im 19. Jahrhundert, Memel, 1902 (toliau - Sembritzki,

Memel...)', J. Sembritzki, Geschichte des Kreises Memel, Memel, 1918 (toliau - Sembritzki, Geschichte des

Kreises...).

J. Tatoris, Senoji Klaipėda, Vilnius, 1994, p. 46-58 (toliau - Tatoris...).

„Smeltė", in Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija (toliau - MLTE), t. 3, Vilnius, 1971, p. 241-242; Tatoris..., p. 54.

Tatoris..., p. 54.

132XX a. Klaipėdos apskrities žemėlapiuose - ji, skirtingai nei manė J. Tatoris, užėmė teritoriją deši-

niajame Smeltalės žiočių krante 5 .

Beveik nėra abejonių, kad pavadinimai Karališkoji ir Bajoriškoji Smeltė atsirado kaip žemė-

valdos priklausomybės atskyrimo padariniai. Pagal 1657 10 11 kurfiursto privilegiją Gedminai,

kuriems XVII a. pr. Smeltėje priklausė bent 127 ha žemės 6 , gavo Kulmo, o 1707 06 22 - dar ir ba-

joriškojo dvaro CRittergut) teises {adlige Rechte) 1 . Taigi anksčiau Gedminų valdyta valstybinė, arba

karališkoji (domenų), žemė tapo privačia bajoriškąja. Taip, atrodo, ir atsiranda Bajoriškoji Smeltė -

kaip bajoriškojo Gedminų dvaro valda Smeltėje.

Karališkąja Smelte pamažu turėjo būti įvardyta visa likusi kaimo dalis. Vėliau, XIX a., šie pa-

vadinimai dar labiau paplito, kadangi buvo taikomi bendruomenėms vadinti. Tuo tarpu iki XIX a.

tokie pavadinimai kartografiniuose šaltiniuose apskritai neminimi. Pvz., J. Naronovičiaus-

Naronskio sudarytame 1670 m. Klaipėdos apylinkių žemėlapyje Smeltės kaimas dešiniajame Smel-

talės krante vadinamas didžiąja Smelte {g. Schmelz), o kairiajame - mažąja Smelte {k. Schmelz)*.

Analogiška situacija užfiksuota 1725 m. žemėlapyje 9 . Net ir XIX a. (iki pat XX a. pr.) žemėlapiuo-

se fiksuojami pavadinimai yra tiesiog Smeltė {Schmelz), Aukštutinė Smeltė {Ober-Schmelz) ir Že-

mutinė Smeltė {Unter-Schmelz)TM. Tai liudija, kad Karališkoji ir Bajoriškoji Smeltė buvo iš esmės

vien bendruomenių, sukurtų XIX a. vid., pavadinimai. Be to, reikia pažymėti, kad toks skirstymas

bendruomenėmis buvo labiau juridinio statuso klausimas. Visa Smeltė net ir XIX a. neretai suvo-

kiama kaip vientisas darinys. Tai atsispindi ir kartografiniuose šaltiniuose.

2. Kaimo raida XVI-XVIII amžiais

Bandant atkurti esminius Smeltės kaimo urbanistinės raidos momentus, pirmiausia reikia pa-

žymėti, kad iš X3X amžiaus Smeltės sudedamųjų dalių anksčiausiai (jau XVI a.) minimos yra

Smeltės ir Gintaro pelkės kaimai. Aptikti kokių nors duomenų apie anksčiau šiame ruože egzista-

vusias gyvenvietes, įvertinant tuometinę viso krašto apgyvendinimo būklę, tikėtis būtų sunku.

Anksčiausia žinia apie Smeltėje buvusią vietovę mus pasiekia kol kas tik iš 1503 m.: tuo metu

minima Smeltės smuklė, veikusi ir anksčiau. Tokia Šaltinių ir jų teikiamos informacijos padėtis

leistų teigti, kad Smeltės istorija pradėtina nuo smuklės, tačiau nėra galimybių nustatyti, kas atsira-

do anksčiau (smuklė ar kaimas). J. Sembritzkis miesto istorijoje rėmėsi 1503 10 14 Klaipėdos kom-

tūro Michelio von Schwabeno privilegija, kurios tekstas mums, deja, nežinomas. Vis dėlto iš to, ką

pateikė 11 Sembritzkis, galima teigti, kad jau XV a. pab. galvijų ūkio valdytojui {der Hofmeister des

Viehhofs) Christophui tikrai priklausė teritorija su smukle, pagal šią privilegiją užrašyta Niekeliui

Bachsenui. Kalbant apie galvijų ūkį, matyt, turimas omeny piliai priklausęs būsimasis Sendvario

Karte von Ost-Preussen und West-Preussen. Aufgenommen unter Leitung des Preussischen Staats-Ministers Frey

Herrn von Schrötter, Friedrich in den Jahren 1796 bis 1801; Topographisch militärische Charte von den Königreichen

Preussen und Polen und dem Grossherzogtum Posen in 85 Sectionen, unternommen von dem Geographischen

Institute, entworfen und gezeichnet von F. W. Streit und C. F. Weiland, Weimar, 1815; Karte des Kreises Memel, 3.

Auflage, Oskar Eulitz Verlag, 1918. Visi žemėlapiai saugomi Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (MLIM).

Apie 1620 m Gedminų valdytojo Wilhelmo Wirdganderio sūnui Wilhelmui Smeltėje priklausė smuklė bei 7 ūbai ir

10 margų (127 ha) žemės: J. Zembrickis, Klaipėdos karališkojo Prūsijos jūrų ir prekybos miesto istorija, Klaipėda,

1 1., 2002, p. 81 (toliau - Zembrickis, Klaipėdos karališkojo...); Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 58.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 58-59.

J. Naronski, Districtus Memeliensis, 1670. J. Naronovičiaus-Naronskio 1670 m. Klaipėdos distrikto žemėlapio origi-

nalas saugomas Prūsijos slaptajame kultūros paveldo archyve Berlyne (toliau - Naronski, Districtus Memeliensis...).

Districtus Memmeliensis inducatu Prussia eiusque tractu Schalavoniae, c. 1725, MLIM.

Karte der Umgegend von Memel. Aufgenommen und herausgegeben von der topographischen Abteilung des Königl.

Preuß. Grossen Generalstabes, 1860-1868, Lietuvos jūrų muziejus, LJM MA, p. m. 556 (toliau - Karte der Umge-

gend von Memel, 1860-1868...); Ostsee Küste von Ostpreussen und Kurisches Haff, 1915, LJM.

Sembritzki, Geschichte der Stadt..., S. 53-54.

133galvijų ūkis, tuo metu, atrodo, vienintelis Klaipėdos apylinkėse. Pagal komtūro koncesiją Christo-

pho smuklė buvo perleista Bachsenui, be to, prie smuklės jam buvo užrašytas daržas, nedidelis

ariamosios žemės plotas ir atskirai nuo smuklės teritorijos buvęs didelis žemės sklypas, kuris drie-

kėsi „išilgai pelkės iki Hanso Giebischo" (t. y. būsimojo Gedminų dvaro).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sendvaris ir Hanso Giebischo valda yra vieninteliai orientyrai,

minimi šaltinyje. Be to, minima, kad smuklė buvo teritorijoje, vadinamoje uffer Schmelze 12 . Labiau

tikėtina, kad tai nereiškė tiesiog „Smeltėje", kaip išvertė J. Sembritzkio knygos vertėjai 13 . Spren-

džiant iš analogijų, XVI a. pr. uffer Schmelze iš tikrųjų designavo vietovę „Smeltalės upės pakran-

tėje". Tai patvirtina 1539-1540 m. mokesčių mokėtojų sąrašai, kuriuose minimos vietovės vor der

Mynnyge („priešais Miniją"), uff der Mynnyge („Minijos pakrantėje"), kaip ir uff der Schmelze

(„Smeltalės pakrantėje"). Mums aktualioje vietovėje 1539-1540 m. mokesčius mokėjo 31 sodybos

savininkai, ir šiuo aspektu kaimas prie Smeltalės buvo didžiausias Klaipėdos apylinkėse 14 . Tai lei-

džia manyti, kad tuo metu Smeltėje iš viso jau galėjo būti maždaug 100—150 gyventojų, kurių dau-

guma šioje vietovėje įsikūrė XVI a. pr. Šį įsikūrimą galėjo paskatinti palankios geografinės sąlygos

(Smeltalė XVI a. pr. dar galėjo būti plati, laivybai tinkama upė 15 ), galbūt ir smuklės įsteigimas.

Beveik jokių kitų duomenų apie kaimą bei smuklę iš XVI a. nebeturime. 1518 m. dokumente

minimi vaidai Smeltės smuklininko šeimoje 16 . Smuklė bei 7 ūbai ir 10 margų žemės, kaip rašo

J. Sembritzkis, Bajoriškojoje Smeltėje (auf Adl Schmelz) šaltiniuose vėl minima apie 1620 m. 17 .

Tuomet ją valdė Gedminų valdytojo Wilhelmo Wirdganderio sūnus Wilhelmas. Iš to suvokiame

smuklę buvus šalia Bajoriškosios Smeltės arba joje. Toliau ši smuklė iki pat XIX a. pab. kartu su

gretima teritorija jau buvo perduodama kaip paveldima nuosavybė Gedminų valdytojams.

Gedminams priklausiusios Smeltės smuklės vietą galima nesunkiai identifikuoti remiantis

XVII a. vid. Klaipėdos apylinkių planu-piešiniu 18 . Jame F. von Götzeno smuklę (Friedr. von

Götzen Krug\ kuri pabrėžiamai išskiriama, nurodoma buvus dešiniajame Smeltalės krante, prie

kelio, vedusio iš Klaipėdos nuo Malūnų vartų per tiltą Šilagaliu (Priekulės) link. Smuklė parodyta

beveik lygiagrečiai Gedminų dvaro. Kelias, prie kurio buvo smuklė, sprendžiant iš tilto per Smelta-

lę vietos, maždaug atitinka dab. Nemuno gatvę.

Beje, reikia pažymėti, kad nėra tikslių žinių, liudijančių, kad 1503 m. ir XVII a. minima ta pa-

ti smuklė. Todėl šį tapatumą galime laikyti tik prielaida.

Remiantis XVII a. kartografiniais šaltiniais, galima teigti, kad Smeltės kaimas pirmiausia plė-

tojosi prie svarbaus krašto kelio buvusios šios smuklės. Seniausias mums žinomas planas, kuriame

vaizduojama XVII a. 4-ojo dešimtmečio situacija, rodo, kad gan didelės sodybų grupės buvo išsi-

dėsčiusios abiejuose Smeltalės upės krantuose. Dešiniajame krante sodybų būta palei marias, maž-

daug iki dab. Kalnupės gatvės, kairysis krantas užstatytas kiek tankiau, o užstatymo plotas - kur

kas mažesnis. Įdomu, kad Schmeltz vadinamos tik kairiajame krante esančios sodybos, tuo tarpu

dešiniajame krante jos įvardijamos tiesiog Dorpf (kaimas) 19 . Kol kas nepavyko išsiaiškinti, ar šis

Sembritzki, Geschichte der Stadt..., S. 53.

Zembrickis, Klaipėdos karališkojo.p. 62.

Plg., Gintaro pelkės kaime minima 30 sodybų savininkų, Maž. Vitėje - 19, Didž. Vitėje - 16, Odų gatvelėje - 6, pa-

gal P. Kwauka, „Alte Steuerliste aus Mummel von der Landtschaffi", Memellander Kalender, 1959-1960, S. 34-38

(toliau - Kwauka,..).

Plg. J. Genys, „Žardė - Pilsoto žemės prekybos ir amatų centras", Lietuvininkų kraštas, Kaunas, 1995, p. 110.

E. Joachim, W. Hubatsch, Regesta Historico-diplomatica Ordinis S. Mariae Theutonicorum 1198-1525, Pars I: Re-

gesten zum Ordensbriefarchiv, Vol. 3: 1511-1525, Göttingen, 1973, S. 158, Nr. 22044.

Sembritzki, Geschichte der Stadt..., S. 81; Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 58; Sembritzkis rašo, kad smuklė

buvo Bajoriškojoje Smeltėje (auf Adl. Schmelz), atrodo, jau taikydamas savo laiko (XX a. pr.) kategorijas.

Klaipėdos apskrities planas-piešinys; jame vaizduojama situacija miesto teritorijoje datuojama maždaug 1641 m.,

kopija MLIM.

1632-1639 m Kuršių marių pakrantės nuo Ventės rago iki Memelio bei Minijos, Drevernos upių brėžinys, LJM MA,

J. 1,K. 44.

134atskyrimas galėjo kažką reikšti. Jau minėtame XVII a. viduiyje sudarytame Klaipėdos apylinkių

plane-piešinyje gyvenvietė, vadinama Schmelz, vaizduojama dešiniajame Smeltalės upelio krante,

prie smuklės. Kairiajame upelio krante esančioje teritorijoje jokių objektų žemėlapio sudarytojas

kažkodėl nepažymėjo 20 . Po kelių dešimtmečių (1670 m.) J. Naronskio sudarytame Klaipėdos apy-

linkių žemėlapyje Smeltės kaimas vėl pavaizduotas abiejuose Smeltalės krantuose. Sodybos žemė-

lapyje pavaizduotos išsidėsčiusios palei Smeltalės upelį. Kairiajame krante, kurį žemėlapio sudary-

tojas vadina Mažąja Smelte, būta gan padriko sodybų išsidėstymo palei būsimąją Marių gatvę. Tuo

tarpu dešiniajame krante, Didžiojoje Smeltėje, sodybos gan kompaktiškai sustatytos abiejose kelio

(Nemuno gatvės) pusėse, maždaug toje vietoje, kur anksčiau minėtame plane pavaizduota smuk-

lė 21 . Vadinasi, netgi atsižvelgiant į galimybę, jog minėtuose šaltiniuose Smeltės kartografavimas

nebūtinai atitiko realius objektus, akivaizdu tai, kad XVII a. Smeltės kaimas plėtojosi abipus Smel-

talės upelio žiočių.

Reikia manyti, kad 1707 m. šis kaimas arba didesnioji jo dalis su visais gyventojais tapo bajo-

riškąja (privačia) Gedminų valda. Beveik nieko konkretaus apie šį kaimą iš XVIII a. pasakyti nega-

lima. Yra rimto pagrindo manyti, kad kaimas smarkiai ištuštėjo per 1709-1711 m. marą, nes

ХУШ a. pr. minima, kad grafas Boguslawas Friedrichas v. Dönhoffas pirko Gedminų dvarą kartu

su Smeltės smukle ir, kaip pažymėta, dyka smuklės vieta (wüsten Krugstätte) 22 . Ši informacija su-

tampa su 1725 m. žemėlapyje fiksuojama situacija. Lyginant ją su prieš tai išleistu J. Naronskio

žemėlapiu, akivaizdu, kad dešiniajame Smeltalės krante nebėra jokių objektų, o kairiajame gan pa-

drikai sustatytos sodybos nusidriekusios kelis kilometrus į pietus palei marias 23 . Tačiau jau po de-

šimtmečio sudarytame (1735 m.) apskrities žemėlapyje vėl vaizduojama užstatyta gyvenvietė abie-

jose upelio pusėse, be jokių tikslinančių užrašų 24 .

Iš J. Sembritzkio surinktos medžiagos galima teigti, kad tuo laikotarpiu, apie 1737-1739 m.,

jau veikė Smeltės pradinė mokykla 25 . Jei šios mokyklos vieta nekito, iš 1898 m. adresų knygos ga-

lima teigti, kad ji veikė tuometiniu adresu Ш. Marienhöfer Querstraße 3 26 (dab. Rusnės g.).

XVIII a. vid. pradėjus plėtoti medienos apdirbimo industriją, miesto ryšiai su pietinėmis, palei

marias nusidriekusiomis, gyvenvietėmis turėjo aktyvėti. Be to, 1720 m. ediktu karalius Friedrichas

Wilhelmas I paskelbė asmeninės valstiečių priklausomybės panaikinimą domenuose 27 . Atrodo, kad

kaip tik šios sąlygos galėjo turėti įtakos prasidėjusiam spartesniam valstybinės teritorijos tarp Bajo-

riškosios Smeltės ir Gintaro pelkės kaimo apgyvendinimui. XVIII a. 6-ojo dešimtmečio plane ši teri-

torija jau atrodo gana tankiai apgyvendinta 28 , nors iki tol ten joks užstatymas nebūdavo žymimas.

Maždaug tuo laikotarpiu minimoje atkarpoje įkuriamas palivarkas Schmelzberg. Jis minimas

1775 m., ir tuo metu priklausė Johannui Heinrichui Preussui, įsigijusiam Spitzhuto dvarą 29 . Nuo to

laiko palivarkas ir dvaras palaikė glaudžius ryšius, kol galiausiai 1844 m. Schmelzbergas, buvęs

maždaug dab. Minijos ir Kalnupės gatvių kampe 30 , buvo visiškai sujungtas su Spitzhutu 31 .

Klaipėdos apskrities planas-piešinys.

J. Naronski, Districtus Memeliensis...

J. Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 59.

Districtus Memmeliensis inducatu Prussia einsque tractu Schalavoniae, c. 1725.

1735 m. Klaipėdos apskrities žemėlapis, MLIM kartografijos ekspozicijoje.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 117.

Adreßbuch für die Königliche See- und Handelsstadt Memel 1898. Memel, 1898, S. 147 (toliau - Adreßbuch für die

Königliche See-...).

A. Matulevičius, Mažoji Lietuva XVIII amžiuje, Vilnius, 1989, p. 89.

Pleščiajevo sudarytas Kuršių marių ir vandens kelio iš Klaipėdos į Karaliaučių žemėlapis (Карта спициална etc.),

1758, leidyklos „Libra Memelensis" archyvas (toliau - Pleščiajevo (...) žemėlapis...).

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 87.

Karte der Umgegend von Memel, 1860-1868...

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 88.

135Pats Bernsteinbruchas, nors formaliai dar buvo atskiras kaimas, ХУШ a. vid. Rusijos armijos

pareigūnų sudarytame plane vadinamas Smelte (Д. Шмелть), kaip ir į pietus nuo jo esantys kai-

mai 32 . Galbūt tai reiškia, kad tuo metu jau buvo beįsigalinti tendencija visus į pietus nuo Klaipėdos

palei marias nusidriekusius kaimus vadinti vienu Smeltės vardu. Beveik jokių duomenų apie Ginta-

ro pelkėje buvusio kaimo raidą aptikti nepavyko. 1540 m. kaime buvo 30, kitur minima 35 apmo-

kestintos sodybos 33 . 1760 m. kovą už pagalbą Prūsijos karaliui Friedrichui П Septynerių metų karo

metu nuosavybės teisės į Gintaro pelkėje buvusį kaimą buvo perleistos giminaičiams H. Roerdan-

czui ir E. J. Beerbohmui 34 . 1785 m. oficialiuose dokumentuose šis kaimas vadinamas melirtes Dorf

(mišriu kaimu); tai reiškė, kad kaime gyveno ne tik paveldėjimo teisę turėję kulmiškiai valstiečiai,

bet ir tokios teisės neturėję valstiečiai 35 .

Bet kokiu atveju nepaisant ХУШ a. pab. galbūt jau prasidėjusios pamario kaimų integracijos

(ne teisine prasme), 1801 m. žemėlapyje ,3örnsteinbruch" - dar atskiras kaimas, nuo kurio tuoj į

pietus prasideda Smeltės priklausiniai, besitęsiantys iki pat dab. Vilhelmo kanalo 36 .

3. Bendruomenės ir gyventojai

XIX a. reformuojant tradicinę žemėvaldą, gyvenamosios kaimų teritorijos administraciniais bei

ūkiniais tikslais buvo jungiamos į vadinamąsias bendruomenes ( kurtos dvi bendruomenės. Jų atskyrimo pagrindu, atrodo, tapo ligtolinis žemėvaldos skirtumas.

Visos palei marias valstybinėje žemėje buvusios gyvenamosios vietos buvo sujungtos į Kara-

liškosios Smeltės bendruomenę. Šias gyvenamąsias vietas išvardija J. Sembritzkis: kulminiai dvarai

Spitzhut ir Rumpiškė, Gintaro pelkės kaimas, karališkasis Smeltės kaimas su palivarku Schmelz-

bergu, Myrtenhofas ir Gedminų palivarkas Marienhofas 37 . Tiesa, J. Sembritzkis pateikė prieštarin-

gus duomenis apie šį susijungimą. Miesto istorijoje jis rašė, kad minėtos vietovės buvo sujungtos į

vieną savarankišką bendruomenę - Karališkąją Smeltę 1833 06 20 38 . Apskrities istorijoje teigiama,

kad susijungimas įvyko 1858 03 39 . Be to, antruoju atveju minimos ne visos tos pačios vietovės

(Spitzhutas, Gintaro pelkė, Karališkoji Smeltė (matyt, ne bendruomenės, bet vis dar žemėvaldos

prasme), Marienhofas ir Rumpiškės malūnas). Tai leidžia manyti, kad iš tikrųjų dėl naujų apskričių

ir bendruomenių nuostatų įvedimo 1850 m. 40 ar kažkokių kitų priežasčių įvyko du susijungimai.

Taip manyti pagrindo teikia ir tai, kad jau 1848 m. nurodoma egzistavus Smeltės komunos valdy-

bą 41 , taigi turėjo egzistuoti ir pati komuna.

Bendruomenė, arba komuna buvo savavaldis teritorinis susivienijimas, turėjęs savo kasą, val-

dybą ir tarėjus, tačiau buvęs pavaldus apskrities valdžiai. Kaip galima spręsti, Bajoriškosios ir Ka-

rališkosios Smeltės komunos egzistavo iki 1902 m. Čia reikia pažymėti, kad Bajoriškosios Smeltės

komunos sukūrimo data nėra žinoma, todėl galime tik įtarti, jog ši Gedminų valda, panašiai kaip

Bomelsvitė (priklausiusi Tauralaukio dvarui), tapo savarankiška bendruomene XIX a. vid. Sch-

melzbergo palivarkas netapo Karališkosios Smeltės dalimi antrojo susijungimo metu turbūt dėl mi-

Pleščiajevo (...) žemėlapis...

plg. Kwauka..., S. 38; Tatoris..., p. 53.

D. Kaunas, „Giminės kronika", Literatūra ir menas, 1993 01 09, Nr. 2 (2405).

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 21,174.

Karte von Ost-Preussen und West-Preussen. Aufgenommen unter Leitung des von Schröter (toliau - Karte von Ost-

Preussen...).

Sembritzki, Geschichte der Stadt..., S. 138-139.

Sembritzki, Geschichte der Stadt...

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 279.

Sembritzki, Memel im 19. Jahrhundert..., S. 18; Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 278.

Sembritzki, Memel im 19. Jahrhundert..., S. 17.

136nėto 1844 m. sujungimo su Spitzhutu. Be to, vis dar atskira valda buvo Smeltės smuklė. Tiesa, nuo

XIX a. pab. ji jau nebepriklausė Gedminams, nors ir išlaikė formalų bajoriškosios smuklės pavadi-

nimą. Jamesas Gubba, valdęs Gedminus nuo 1894 m., Smeltės smuklę pirmąkart išnuomojo pavel-

dėjimo teise, o paskui ji buvo perleista Rentos bankui 42 .

Karališkosios Smeltės valdyba 1858 m. sudaryta iš keturių viršaičių, iš kurių vienas buvo vy-

riausiasis (Obervorsteher), bei aštuonių tarėjų 43 . 1858 m. vyr. viršaičiu, kartu ir rentininku, buvo

A. W. Piske'as. 1898 m. jau minimas tik vienas bendruomenės viršaitis (iGemeindevorsteher): juo

buvo A. Leschinskis; valdyboje buvo devyni tarėjai 44 . Bajoriškosios Smeltės bendruomenės viršai-

čiu 1898 m. buvo garinės lentpjūvės savininkas Johnas Holtzmannas 45 .

Kaip jau minėta, Smeltės suskaidymo į dvi dalis XIX a. nereikėtų labai sureikšminti, kadangi

tai buvo labiau juridinio statuso klausimas. Visos gyvenvietės dalys, ypač XIX a. pab., buvo galuti-

nai integruotos, ir Smeltė tuo metu paprastai suvokiama kaip vientisas darinys. Todėl nenuostabu,

kad 1902 05 10 šis suskaidymas buvo panaikintas. Karališkoji Smeltė, Schmelzbergas ir bajoriškoji

smuklė Schmelzkrug buvo sujungtos su Bajoriškąja Smelte į vieną krašto bendruomenę (Landge-

meinde)I 46 . Kitaip tariant, buvo suformuotas atskiras Klaipėdos apskrities Smeltės valsčius (Amtsbe-

zirk). 1909 m. Smeltės valsčiui vadovavo viršaitis (Amts- und Gemeindevorsteher) A. Leschinskis,

turėjęs du pavaduotojus: pirklį W. Anckerį ir dvarininką W. Hirschbergerį; valdyboje buvo devyni

tarėjai, raštinėje dirbo sekretorius, du raštininkai ir kasininkas 47 .

Kadangi Klaipėda XVIII a. pab. - XIX a. vid. gyveno iš prekybos ir medienos apdirbimo, šios

veiklos sferos pritraukdavo didžiausią darbininkų skaičių, o pastarieji daugiausia keldavosi į prie-

miesčius, kuriuose telkėsi miesto lentpjūvės. Karališkosios Smeltės bendruomenėje, kurioje lent-

pjūvių buvo daugiausia, 1848 m. gyveno apie 2000, 1867 m. - 4069, 1871 m. - 4019, 1875 m. -

4371, 1880 m. - 4147, 1890 m. - 4338 gyventojai 48 . XIX a. antrojoje pusėje dinamika šiuo atveju

atspindi tuo metu Klaipėdos išgyventą ekonominę stagnaciją. Tuo tarpu Bajoriškosios Smeltės, ku-

rioje pramonė beveik nebuvo vystoma, gyventojų skaičius XIX a. vid. liko stabilus, o XIX a. pab.

smarkiai sumažėjo: 1833 m. joje buvo 423, 1867 m. - 410, 1871 m. - 417, o 1889 m. - jau 258

gyventojai 49 .

Turimi detalūs 1871 ir 1905 m. surašymų duomenys 50 teikia gan plačią Smeltės panoramą ir

įgalina įdėmiau pažvelgti įXIX-XX a. sandūroje čia vykusias kai kurias bendrąsias vystymosi ten-

dencijas. Per daugiau kaip 30 metų 1015,9 ha Smeltės valsčiaus teritorijoje (kuri 1871 m. atitiko

Bajoriškosios ir Karališkosios Smeltės bendruomenių teritoriją) gyventojų skaičius išaugo beveik

ketvirtadaliu (nuo 4436 iki 5451 žmogaus). Per minimą laikotarpį buvo pastatyti 89 nauji gyvena-

mieji namai (skirtumas nuo 273 iki 362). Namų ūkių, kuriuose gyveno du ir daugiau asmenų, skai-

čius išaugo ketvirtadaliu (nuo 1004 iki 1270), o ūkių, kuriuose gyveno vienas žmogus, skaičius -

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 61.

Adreßbuch der See- und Handels-Stadt Memel J858. Memel, 1858, S. 91.

Adreßbuch fiir die Königliche See-..., S. 146-147.

Adreßbuch für die Königliche See-..., S. 148.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 213.

Adreßbuch für die Kgl Preuß. See- und Handelsstadt Memel und deren Vororte 1909, Memel, 1909, S. 146 (toliau -

Adreßbuch fiir die Kgl. Preuß. See-...).

M. Szameitat, „Memel im Revoliutionsjahr 1848", Memelland Kalender, 1961, S. 23, G. Willoweit, Die

Wirtschaftsgeschichte des Memelgebiets, Marburg/Lahn, Bd 2, 1969, S. 753; Die Gemeinden und Gutsbezirke der

Provinz Preussen und ihre Bevölkerung. Nach den Urmaterialen der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember

1871, bearbeitet und zusammengestellt vom Königlichen Statistischen Bureau, Berlin, 1874, S. 10-11 (toliau - Die

Gemeinden...).

L. Krug, Die Preussiche Monarchie: topographischen, statistisch und wirtschaftlich dargestellt nach amtlichen

Quellen, Berlin, 1833, S. 197; Die Gemeinden..., S. 10-11, MLTE, t. 3, p. 241.

Die Gemeinden..., S. 10-11; Gemeindelexikon jur das Königreich Preußen. Auf Grund das Materialien der

Volkzählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Hamburg, 2003 (Nachdruck), S. 158-159.

137net daugiau kaip dvigubai (nuo 41 iki 98). Pastaruosius pokyčius, atrodo, reikėtų sieti su tokių Įmo-

nių kaip celiuliozės ir popieriaus fabrikas atsiradimu Smeltėje.

Evangelikų liuteronų nuošimtis gyventojų struktūroje didėjo nuo 91,7 iki 95%. Tuo tarpu ma-

tyti ir akivaizdi katalikų skaičiaus degresija: 1871 m. katalikų Smeltėje būta 339, o 1905 m. jų be-

lieka tik 223. Ne paslaptis, kad žvejų ir darbininkų socialinėje terpėje gerą nišą atrado sparčiai pli-

tusios netradicinės religinės bendruomenės. Žinoma, kad 1889 10 20 Smeltėje buvo atidarytas va-

dinamosios Krašto bažnyčios bendruomenės (Landeskirchlichen Gemeinschaft), priklausiusios

Krišnos misijai (Chrischona-Missions-Gesselschaft för Evangelisation und Gemeindschaftspflege

zu Freiburg, Baden), filialas 51 . Tiesa, nežinoma, kiek ši misija sugebėjo būti patraukli Smeltės ben-

druomenėje, kitaip tariant, ar jos veikla buvo sėkminga.

Iš surašymų duomenų tautinėje situacijoje ryškus vokiečių dominavimas. 1905 m. tik 39%

valsčiaus gyventojų buvo įrašyti lietuviais. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad prieš 15 metų Karališ-

kojoje Smeltėje lietuviais dar buvo įrašyti 48,4% gyventojų 52 . Taigi net atsižvelgiant į nacionalinių

duomenų pateikimo oficialioje Vokietijos imperijos statistikoje komplikuotumą, galima teigti, kad

kiek mažiau nei pusė valsčiaus gyventojų XIX-XX a. sandūroje laikė save lietuviais.

4. Industrializacija

Neabejotina, kad industrializacija XIX a. labiausiai paveikė Smeltės raidą. Maždaug iki

XIX a. vid. Smeltės kaimų įvaizdis pirmiausia buvo susijęs su žvejyba. Ne veltui čia buvo ir žvejy-

bos inspektoriaus, atsakingo už Klaipėdos apskrities pakrantę, būstinė 53 . Tačiau XIX a. šis įvaizdis

pamažu kito, ir apie XIX a. pab. Smeltę jau galima pasakyti, kad pirmiausia tai - pramoninis darbi-

ninkų priemiestis. Labiausiai šį kitimą veikė Klaipėdos medienos pramonės koncentravimas prie-

miestyje. Smeltė turėjo ilgą, beveik 4 km, marių krantinę, kas sudarė patogias sąlygas medienos

apdirbimo įmonėms kurtis. XIX a. pab. visa pakrantė nuo Klaipėdos iki pat Smeltalės jau buvo už-

imta lentpjūvių ir kitų pramonės įmonių. Tai, matyt, taip pat turėjo įtakos žvejybos verslu užsii-

mančių Smeltės gyventojų skaičiaus mažėjimui. 1936 m. visoje Smeltėje beliko vos 40 žvejyba

besiverčiančių šeimų 54 .

Didžiausia darbininkų koncentracija Smeltėje buvo su medienos verslu susijusiose įmonėse.

Pasak ne itin patikimų šaltinių, 1896 m. aštuoniose garinėse Smeltės lentpjūvėse dirbo apie

300 darbininkų 5 . Žinomas vienintelis Smeltės darbininkų demonstracijos prieš darbą sekmadie-

niais ir žemus atlyginimus atvejis 1848 03 26-27 50 . Remiantis Sembritzkiu, šį įvykį inspiravo 1848

m. kovo neramumai Vokietijoje. Nors iš tikrųjų nieko konkretaus apie lentpjūvių darbininkų darbo

sąlygas pasakyti negalima.

Kaip žinoma, XVIII a. antrojoje pusėje medienos apdirbimo industrija pirmiausia buvo išplė-

tota Gintaro pelkės kaime. Pirklys Ernstas Joachimas Beerbohmas kartu su Heinrichu Roerdanczu

čia 1759 m. pastatė pirmąją lentpjūvę, o 1764-1765 m. - antrąją kuri vadinosi „Neid" 57 . XVIII a.

8-ojo dešimtmečio plane Kuršių marių pakrantėje pavaizduotas ir aptvertas Beerbohmo miško me-

džiagos uostelis (Baerbomscher Holtz Garten) 5 *. 1814 m. plane teritorijoje nuo Klaipėdos iki Gin-

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 341; Kurschat, Das Buch vom Memelland, Oldenburg, 1990, S. 481.

http://www.literad.de/geschichte/memel.html

H. A. Kurschat, Das Buch vom Memelland, Oldenburg, 1990, S. 390.

Tatoris..., p. 55.

MLTE, t. 3, p. 242 (pateikiamas skaičius, matyt, apytikslis).

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 273; Kurschat..., S. 345.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 121; P. Kwauka, „Die Anfänge des Memeler Holzhandels", Memeler

Dampfboot, 113. Jhg., 1961 07 20, Nr. 14, S. 195 (toliau - Kwauka, „Die Anfänge../ 4 ).

Situation Plan von der jetzigen Beschaffenheit des Memelschen Hafens und See Tiefes, 1770-1778, von Lilienthal.

138taro pelkės pavaizduotos jau 4 lentpjūvės 59 . Tuo tarpu 1868 m. plane per visą Smeltės teritoriją pa-

žymėta net 19 lentpjūvių 60 .

Augančios medienos apdirbimo apimtys vertė tobulinti žaliavos transportavimo infrastruktūrą.

Kaip tik tuo metu susikristalizavo ir kanalo statybos idėja, kurią 6-ajame dešimtmetyje pasiūlė

Gedminų dvaro valdytojas Karlas Friedrichas Gubba kartu su komercijos tarėju Johnu Masonu.

1854 m. kanalo statybos iš Smeltės į Mingę finansavimo problemą jiedu bandė išspręsti įsteigdami

akcinę bendrovę, tačiau jos veikla nebuvo sėkminga. Statyba buvo pradėta tik po dešimtmečio, vy-

riausybei skyrus pradinę finansinę dotaciją. Karaliaus Wilhelmo vardu pavadintas kanalas buvo

atidarytas 1873 09 17 61 . Statant kanalą, apsaugai nuo marių bangų buvo suformuotas daugiau kaip

kilometro ilgio į marias išsikišęs pylimas, atskiriant dalį marių ir taip kanalo žiotyse suformuojant

medienos uostą (Holzhafen). Vėliau šis pylimas tapo dabartiniu Smeltės pusiasaliu, kurį sutvirtinus,

1986 m. čia buvo įkurta tarptautinė jūrų perkėla.

Per Pirmąjį pasaulinį karą medienos apdirbimo apimtys Klaipėdoje ryškiai degresavo. Sieli-

ninkystė Nemunu pamažu nutrūko, nes didesnius miško medžiagos kiekius imta gabenti geležinke-

liu. Kaip tik 1921-1923 m. į Smeltės priemiestį nuo Klaipėdos-Tilžės geležinkelio buvo nutiesta

pramoninio geležinkelio atšaka 62 .

Dėl didelės konkurencijos susiaurėjusioje rinkoje tarpukariu Smeltėje jau veikė tik penkios

medienos verslu užsiimančios įmonės. Seniausia iš jų buvo „J. G. Gerlach" firma, bendrovių regist-

re įregistruota 1870 07 Об 63 , piečiau celiuliozės fabriko turėjusi garinę lentpjūvę bei eksportavusi ir

prekiavusi mediena. Firma buvo įsteigta slaptojo valstybės patarėjo Heinricho Gerlacho bei preky-

bos patarėjo, apie 25 metus vadovavusio Klaipėdos pirklių organizacijai, Hermanno Gerlacho. Po

jų mirties firmą perėmė konsulas Eduardas Gerlachas, o po pastarojo mirties - šio sūnus Johnas.

Piečiau „Gerlacho", prie dab. Dubysos gatvės, tarpukariu buvo įsteigta bendrovė „Balticum

G.m.b.H.", vadovaujama Franzo Schichedanzo. Jai priklausė maža garinė lentpjūvė, vadinta „rau-

donąja lentpjūve" (Rote Mühle). Kiek piečiau būta didelės „Alfred Ehmer & Co" lentpjūvės, turė-

jusios modernius medienos apdirbimo įrenginius. Bendrovė eksportavo medieną, gamino baldus.

Toliau į pietus, toje vietoje, kur vėliau buvo pastatytas „Maisto" fabrikas, stovėjo vadinamoji

,3ismarcko lentpjūvė" (.Bismarckmühle), valdyta brolių Heimanno ir Bernardo Itzigsohnų. Ben-

drovė, prekiavusi mediena, 4-ojo dešimtmečio telefonų knygose jau nebeminima. Piečiausiai, tarp

„Maisto" fabriko ir faneros fabriko, buvo didelė „E. Appelhagen" įmonė, turėjusi garinę lentpjūvę

bei prekiavusi mediena. Žinoma, kad įmonė buvo įregistruota 1878 03 12 64 . Kaip teigiama išeivių

prisiminimuose, po įkūrėjo Edwino Appelhageno mirties ji tapo akcine bendrove .

Piečiau Appelhageno lentpjūvės, marių krantinėje, dab. Nevėžio ir Šešupės gatvių rajone, dar

prieš Pirmąjį pasaulinį karą veikė Josephui Krausui priklausęs medienos apdirbimo fabrikas 66 . Po

karo jį nupirko Berlyno AB „J. Brüning & Sohn", о 1919 m., kartu su fabriku Luizės dvare, jis įre-

gistruotas kaip Eindhovene, Olandijoje, registruotos firmos „A. Bisdom und Zoon" nuosavybė 67 .

Situations Plan von dem Hafen zu Memel, 1814, LJM MA, p. m. 543.

Karte der Umgegend von Memel, 1860-1868...

Sembritzki, Memel im 19. Jahrhundert..., S. 59.

J. Tatoris, „Žvilgsnis i Klaipėdos uosto praeitį", 2 dalis, Klaipėda, priedas Jūra, 2000 09 22-29, p. 6 (toliau - Tatoris,

„Žvilgsnis...").

Adreßbuch fiir die Königliche See-..., S. 133.

Adreßbuch fiir die Königliche See-..., S. 129.

Pagal Adreßbuch des Memelgebietes fir Handel, Gewerbe und Landwirtschaft 1921, Tilsit, 1921 (toliau - Adreßbuch

des Memelgebietes...)', Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1934 metams, Kaunas, 1934 (toliau - Lietuvos telefono

abonentų sąrašas 1934 metams...); Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1937 metams, Kaunas, 1937 (toliau - Lietuvos

telefono abonentų sąrašas 1937 metams...); „Memeler Holzindustrie und Holzhandel", Memeler Dampfboot, 112.

Jhg., 1960 10 05, Nr. 19, S. 259.

Adreßbuch fir die Kgl. Preuß. See-..., S. 147.

Kurschat..., S. 612.

139Jau 1921 m. adresų knygoje Smeltėje minimas šiai bendrovei priklausęs medienos apdirbimo fabri-

kas (tuo tarpu Luizės dvare veikusi įmonė vadinama apvalainės miško medžiagos ir klijuotos fane-

ros plokščių fabriku (Rundholzschälwerk und Sperrholzplattenfabrik)) 6 *. Taigi teiginys, kad faneros

fabrikas Smeltėje pastatytas 1929 m. 69 , atrodo, nėra pagrįstas.

Įdomu, kad 1925 m. Klaipėdos uosto plane piečiau faneros fabriko parodyta buvus Lindenau

laivų statyklą (Schiffswerft Memel Lindenau и. Co) 70 . Iki šiol buvo žinoma šią laivų statyklą buvus

Dangės žiotyse, prie piliavietės. Taigi tampa aišku, kad bendrovė skirtingose pamario vietose val-

džiusi bent du sklypus. Prisiminimuose teigiama, esą Smeltėje bendrovei priklausęs sklypas nebuvo

naudojamas 71 .

Be šaltiniuose ir istoriografijoje gana detaliai pristatomos medienos apdirbimo pramonės, Smel-

tėje plėtotos ir kitos pramonės rūšys. Pirmiausia išskirtina kasybos pramonė. Geologiniu atžvilgiu

Smeltė buvo turtinga smėlio ir žvyro telkinių. Čia buvo didžiausias dab. Lietuvoje jūrinės kilmės žvy-

ro telkinys 72 . J. Sembritzkis liudijo, kad 1918 m. smėlio ir žvyro kasykla Smeltėje tebepriklausė

Gedminų dvarui 73 . Žvyru prekiavo bei nuosavą kaijerą turėjo ir statybinių medžiagų kompanija „Lei-

dereiter & Co". Tai buvo nedidelis cemento dirbinių fabrikas (Zementwarenfabrik), gaminęs cemen-

tinius šulinių rentinius, vamzdžius, tvorų stulpus, 1922 m. tapęs AB, bet 1931 m. žlugęs 74 . Po Pirmo-

jo pasaulinio karo priemiestyje veikė silikatinių plytų ir briketų iš medžio atliekų gamykla (Sandstein-

und Brikettwerke G.m.b.H.). Jos veiklos pradžią atrodo, galima sieti su 1897 m. minimu medžio at-

liekų ir pjuvenų briketų fabriku, kurio veikla tuo metu buvo sustabdyta dėl preso gedimų 75 . Nepaisant

to, 1921 m. Klaipėdos krašto ūkio organizacijų adresų knygoje šis fabrikas vėl minimas 76 .

Gintaro paieškas ir kasybą Smeltės medienos uoste ir Klaipėdos sąsiauryje prie Kiaulės nuga-

ros kelerius metus vykdė 1926 m. Klaipėdoje įsteigta bendrovė „Gintaras", bet, Willoweito teigi-

mu, didelių klodų čia aptikta nebuvo 77 .

Maisto produktų pramonę Smeltėje buvo bandoma išplėtoti tarpukariu. Be abejo, pirmiausia tarp

šios šakos įmonių reikia paminėti 1928 m. „Lietuvos eksporto" bendrovės įsteigtą mėsos perdirbimo

ir gamybos fabriką. Keli gamyklos pastatai stovėjo prie marių, dab. Naikupės ir Kalnupės gatvių ra-

jone. Fabrike, kuris daugiausia specializavosi gaminti bekonieną, buvo didelės šaldyklos, skerdykla,

elevatoriai. Gamykla prie marių turėjo savo krantinę. 1930 m. ši įmonė buvo prijungta prie

AB „Maistas", kas pavertė pastarąją Lietuvos mėsos pramonės ir prekybos monopolininke 78 .

Be to, 3-4 dešimtmečių sandūroje šiaurinėje Smeltės dalyje, Malūnų vartų gatvėje, pradėjo

veikti saldainių ir šokolado fabrikas „Neapol". 1937 m. jis jau vadinamas biskvitų, vaflių, saldai-

nių, šokolado ir makaronų fabriku „Neapol" 79 .

Vietinių amatininkų veikla, kaip galima spręsti iš jų skaičiaus ir specializacijos, buvo orien-

tuota į lokalius poreikius. 1921 m., pagal Klaipėdos krašto adresų knygoje užfiksuotą informaciją

Smeltėje nuosavu verslu vertėsi tokie amatininikai: dešimt batsiuvių, penki siuvėjai ir trys siuvėjos,

Adreßbuch des Memelgebietes..., S. 45,51.

Tatoris, Senoji Klaipėda..., p. 275; B. Kviklys, Mūsų Lietuva, South Boston, t. 4,1968, p. 652.

Klaipėdos uosto planas, 1925 9 28, UM (R. Dačinsko fondas), p. m. 4383.

"Ein Spaziergang nach Schmelz", Memellander Kalender, 1956, S. 57 (toliau - „Ein Spaziergang...").

MLTE, t. 3, p. 948.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 61.

J. Žukas, „Klaipėdos krašto pramonė", Mažosios Lietuvos enciklopedija (MLE), t. 2. Vilnius, 2004, p. 225.

Tatoris, Senoji Klaipėda..., p. 275.

Adreßbuch des MemelgebietesS. 26.

Willoweit..., S. 638.

„Maisto" fabrikas Klaipėdoje", Naujoji Romuva, 1938, Nr. 1-2, p. 59, MLTE, t. 2. Vilnius, 1968, p. 495.

Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1934 metams..., p. 284; Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1937 metams...,

p. 370.

140šeši mėsininkai, penki kepėjai, penki staliai, du kirpėjai, du virvininkai, du račiai, du pasagų ir ve-

žimų kaustytojai, vienas dažytojas, mūrininkas, kalvis, kaminkrėtys ir dailidė 80 .

5. Urbanistinė raida XIX a. - XX a. vid.

Kaip buvo minėta, seniausia Smeltės dalis plėtojosi abipus Smeltalės upelio, o nuo ХУШ a.

kurtasi šiauriau. Atstumas tarp ten buvusio Gintaro pelkės kaimo bei naujakurių sodybų vis mažėjo,

todėl ХУШ a. pab. - XIX a. pr. Smeltėje palei marias susiformavo jau pakankamai vientisa gyven-

vietė. Per visą šią gyvenvietę ėjo du keliai - dabartinės Minijos ir Nemuno gatvės. Tuoj už Spitzhu-

to jos atsišakojo nuo Malūnų vartų vedusio kelio. Šis atsišakojimas ryškus jau ХУШ a. 4-ojo de-

šimtmečio planuose 81 . Iš šių dviejų kelių anksčiau atsirado, regis, arčiau marių buvęs kelias (Ne-

muno g.), jungęs Klaipėdą su Smelte, o Smeltę - su Žarde ir toliau į pietus buvusiais kaimais. Šis

kelias akivaizdžiai parodytas jau ХУИ a. vid. miesto apylinkių plane-piešinyje. ХУШ a. antrojoje

pusėje kelio dalis iki Beerbohmo įmonės Gintaro pelkėje buvo apsodinta medžiais 82 . Palei visą gat-

vę kairėje jos pusėje, prie marių, XIX a. buvo išsidėsčiusios vėjo ir garo lentpjūvės.

Atokiau nuo marių buvęs vadinamasis Aukštutinis kelias (Oberweg, dab. Minijos g.) ėmė ryš-

kėti vėliau, turbūt tik ХУШ a. pirmojoje pusėje. Nors Sembritzkis teigė, kad 1858 m. Smeltės ben-

druomenėje buvo įvesti bendri gatvių pavadinimai (tarp jų Malūnų ir Malūnų vartų gatvės) 83 ,

1860 m. plane būsimosios Malūnų ir Malūnų vartų gatvės dar vadinamos atitinkamai Mittel Strasse

bei Hohe Strasse* 4 , taigi šių pagrindinių gatvių pavadinimų keitimą galbūt reikėtų datuoti vėlesne

data. Pastačius Wilhelmo kanalą, vadinamuoju Aukštutiniu keliu ypač pagyvėjo rąstų transporta-

vimas, todėl 1874-1875 m. šis plentas Klaipėda-Smeltė iki Karaliaus Wilhelmo kanalo buvo iš-

grįstas akmenimis (kooperavus miesto ir vyriausybės lėšas) 85 . Tuo pat metu buvo išgrįsta ir Malūnų

(Nemuno) gatvė 86 . Kaip rašoma atsiminimuose, jos grindinys buvęs netašytų akmenų. 1904 m. pas-

tarąja pagrindine priemiesčio gatve iš centro iki Bajoriškosios Smeltės (Appelhageno įmonės) buvo

nutiesta tramvajaus (Straßenbahn) linija, vėliau, prieš Antrąjį pasaulinį karą, šia gatve kursavo

pirmasis autobuso (Omnibus) maršrutas 87 .

Skersgatvių tarp Malūnų ir Malūnų vartų gatvių pavadinimai aiškiai fiksuojami 1905 m. pla-

ne 88 . Nuo dab. Dubysos gatvės, kuri vadinama I Malūnų skrsg. (I. Mühlen Querstraße), toliau į pie-

tus eina paeiliui П Malūnų skrsg. (II. Mühlen Querstraße, dab. Merkio g.), Ш Malūnų skrsg.

(III. Mühlen Querstraße, dab. Strėvos g.), IV Malūnų skrsg. (IV. Mühlen Querstraße, dab. Kalnu-

pės g.). Tarp Ш ir IV Malūnų skersgatvių būta dar trijų skersinių gatvių, kurios vadinamos lauko

keliais (Feldweg, du iš jų dabar vadinami Naikupės ir Sulupės gatvėmis). Nuo ГУ Malūnų skrsg. į

pietus iki Smiltelės gatvės (Schmeltellstraße, dab. Senoji Smiltelės g.), Bajoriškojoje Smeltėje, būta

dar trijų skersinių gatvių, kurios vadinamos I, П ir Ш Marienhofo skersgatviais (/., II, III.

Marienhöfer Querstraße, dalis išlikusios I dabar yra Vasaros g., II - Šešupės, Ш - Rusnės g.).

Adreßbuch des Memelgebietes..., S. 63-69.

Plg. 1736 m. Klaipėdos fortifikavimo projektas, publikuotas V. Šliogerio, „Bastioniniai įtvirtinimai Klaipėdoje",

Architektūros paminklai, t. 7, Vilnius, 1982, p. 18,7 pav.

Plan der Stadt Memel, 1768, Kriegsarchiv Wien, publikuotas J. Tatorio, p. 302, 152 pav.; Situation Plan von der jet-

zigen Beschaffenheit des Memelschen Hafens und See Tiefes, 1770-1778, von Lilienthal.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 279.

Karte der Umgegend von Memel, aufiiahme v. J. 1860. Kopija MLIM.

Sembritzki, Memel im 19. Jahrhundert..., S. 56.

Tatoris,,jtvilgsnis.

„Ein Spaziergang...", S. 56.

Plan von Memel und Umgegend, Neuer illustrierter Führer durch Memel und Umgegend, Memel, 1905.

141Vėliau Malūnų ir Marienhofo skersgatvių numeracija buvo suvienodinta, ir visi jie paeiliui

nuo dab. Dubysos gatvės buvo vadinami I-VII skersgatviais. Nemuno gatvės tęsinys kairiajame

Smeltalės krante buvo vadinamas Marių gatve (Haffstraße). Minijos gatvės tęsinys už Smeltalės

upės, vedęs Kairių link, XX a. pr. buvo vadinamas Kairių gatve (Kairinnstraße). Šis žvyrkelis buvo

galutinai Įrengtas 1905 m. 89 .

1885 01 29 apskrities taryba nusprendė pastatyti kelią, jungiantį Smeltę su Klaipėdos-Šilutės

plentu 90 . Jis ėjo pro dab. Šv. Juozapo darbininko bažnyčios vietoje buvusį Marienhofo dvarelį ir

šiauriau Rimkų buvusį Gedminų palivarką Marienthalį. Šis plentas (dabartinė Smiltelės gatvė) bu-

vo tiesiamas nuo 1895 iki 1896 m. spalio 91 . Kitas kelias (dab. Statybininkų pr.), jungęs Gedminus ir

Bajoriškąją Smeltę, matyt, atsirado jau XVIII a. (jis aiškiai fiksuojamas XIX a. pr. 92 ).

Sunku kažką pasakyti apie priemiesčio užstatymą iki XIX a. vid. Matyt, dominavo mažaaukš-

tė medinė bei mūrinė statyba. Beveik nieko nežinoma apie tai, kokią įtaką Smeltės užstatymo kaitai

galėjo turėti gaisrai. Vienintelis šaltiniuose fiksuotas gaisras Smeltėje kilo 1865 09 12 po pietų.

Buvo sunaikintos trys medienos sankrovos aikštės, lentpjūvė, 80 namų ir žuvo keletas žmonių bei

daug gyvulių 93 .

Detalūs kartografiniai šaltiniai, aiškiai fiksuojantys priemiesčio užstatymą, atsiranda tik

XIX a. viduryje. Iš jų galima spręsti, kad namai buvo statomi prie dviejų pagrindinių gatvių. 1868

m. plane 94 dab. Minijos gatvėje pastatų grupės pažymėtos tik trijose vietose: ties atsišakojimu nuo

dab. Nemuno gatvės, ties dab. Dubysos gatve (kelias į Rumpiškės dvarą ir Pempininkų palivarką) ir

ties Aukštutine (t. y. Bajoriškąja) Smelte. Kur kas tankiau gyventa Nemuno gatvėje, kurios dešinio-

ji pusė nuo Dubysos gatvės iki pat Smeltalės žiočių jau buvo užstatyta beveik ištisai. 1921 m. pla-

ne 95 situacijos pakitimai fiksuojami daugiausia šiaurinėje, arčiau miesto buvusioje priemiesčio da-

lyje: dešinioji Minijos gatvės pusė nuo Spitzhuto iki kelio į Rumpiškę užstatyta jau beveik visa, be

to, jau būta tankaus užstatymo teritorijoje tarp Minijos ir Nemuno gatvių, maždaug iki dab. Lakštu-

čių gatvės (tada vadintos Bernsteinbrucho gatve).

Neabejotiną poveikį šios Smeltės dalies raidai turėjo celiuliozės fabriko atsiradimas. Tarp Ma-

lūnų gatvės ir marių 1899-1900 m. pastatytas fabrikas užėmė 29 ha teritoriją (1943 m. užėmė jau

67,2 ha teritoriją 96 ), į kurią įėjo ir buvusios prieglaudos žemės. Fabriko pastatų komplekso statyba

visiškai pakeitė urbanistinį šios Smeltės dalies vaizdą. 1904-1908 m. celiuliozės fabrikas nupirko

žemės ir Gintaro pelkės kaimo teritorijoje, kur buvo suplanuotas ir pastatytas nedidelių keturbučių

namų kvartalas fabriko darbininkams 9 . Namai šiame kvartale kaip tik ir buvo statomi palei skersi-

nę gatvę, vėliau vadintą Bernsteinbrucho gatve.

Matyt, galima teigti, kad kaip tik ši, šiaurinė, Smeltės dalis XIX a. pab. - XX a. pr. visiškai pe-

rima Smeltės priemiesčio centro vaidmenį. Kaip tik šioje dalyje buvo Karališkosios Smeltės, o vėliau

viso Smeltės valsčiaus valdyba (jos trijų aukštų pastatas buvo piečiau Gintaro pelkės darbininkų ko-

lonijos 98 ). 1860 m. įrengta pašto dėžutė 99 , o 1874 04 01 Malūnų gatvėje, prie Bernsteinbrucho, įsteig-

ta pašto agentūra 100 , kurioje veikė telegramų priėmimo ir telefonų pasikalbėjimo punktas. 1898 m.

100

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 301.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 293.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 298; Kurschat..., S. 348.

Karte von Ost-Preussen...

Sembritzki, Memel im 19. Jahrhundert..., S. 182.

Karte der Umgegend von Memel, 1860-1868...

Plan der Stadt Memel, Kleine Führer durch das Memelgebiet, Memel, 1921.

Willoweit..., S. 644.

Tatoris, Senoji Klaipėda..., p. 65,280.

JEin Spaziergang...", S. 56.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 261.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 262.

142Smeltėje jau dirbo žandaras 101 , o taipukariu šiauriau pašto buvo krašto policijos sargybos būstinė.

1908 m. prie pat buvusių Malūnų vartų buvo įkurta Luizės vaistinė 102 .

Smeltės mokyklų istorijoje taip pat savotiškai galima įžvelgti minėtą XIX a. laipsniškai vykusį

priemiesčio centro slinkimą į šiaurę. Bri 1841 m. veikė vienintelė pradinė mokykla, buvusi Bajoriško-

joje Smeltėje. Šios mokyklos apkrovimas nuolat didėjo, ir 1825 m. ji turėjo 80-100 moksleivių 103 .

Tačiau 1841 m. dvi naujos mokyklos buvo įkurtos jau šiaurinėje Smeltės bendruomenės dalyje 104 .

Trijų klasių Smeltės I pradinė mokykla atidaryta naujame pastate Malūnų vartų gatvėje, о П įkurdinta

fachverkiniame dviejų aukštų name Malūnų gatvės ir П skersgatvio kampe. Pastačius I ir П Smeltės

mokyklas, seniausioji buvo pavadinta Ш Smeltės mokykla. 1906 m. ji taip pat buvo perkelta kiek

šiauriau, į Malūnų gatvę. Iš viso Smeltėje XIX a. vid. buvo keturios pradinės mokyklos. IV pradinė

mokykla, įkurta 1843 m., buvo piečiausioje Smeltės dalyje, prie Myrtenhofo smuldės ir Wilhelmo

kanalo 105 .

Smeltės mokyklų raidą neseniai išleistoje knygoje yra aptaręs A. Juška, todėl čia nėra reikalo

šį klausimą nagrinėti išsamiau. Norėtųsi tik patikslinti, kad autoriaus knygoje šimtu metų yra pa-

ankstintas П Smeltės mokyklos atsiradimas bei, pasirėmus klaidinančiu Gerhardo Lietzo teiginiu,

pastarajai mokyklai priskirtas Ш mokyklos adresas 106 .

I ir Ш Smeltės mokyklų pastatai tebėra išlikę iki šiol. I Smeltės mokykla (dab. gyv. namas Mini-

jos g. 49) buvo atstatyta 1903 m. po gaisro (1900 m.). Po Pirmojo pasaulinio karo prie jos buvo pri-

jungta П Smeltės mokykla 107 . Po prijungimo pastarąją lankė I mokyklos moksleiviai 108 . Ш Smeltės

mokyklos, 1937 m. pavadintos šveicarų pedagogikos novatoriaus Johanno Heinricho Pestalozzio var-

du, išlikę senasis ir naujasis, 1938 m. išmūrytas pastatas 109 (dab. Nemuno g. 143,145).

Be to, nuo 1877 m. Smeltėje veikė kvalifikacijos kėlimo mokykla 110 . O 1898 m. Malūnų gat-

vėje minima katalikų mokykla 111 , veikusi dar XX a. 4-ajame dešimtmetyje 112 .

XX a. 4-ajame dešimtmetyje pastebima gana sparti Smeltės modernizacija ir integracija į miestą.

3-4 dešimtmečių sandūroje kvartale atsirado pirmosios vadinamųjų kolonijinių prekių krautuvės.

1934 m. telefonų knygoje jų minima keturios 113 . 1939 m. Smeltėje atidarytas miesto bibliotekos sky-

rius 114 . Šalia П mokyklos 1939 m. buvo įrengtas modernus stadionas 115 (dab. ,3altijos").

4-ajame dešimtmetyje Klaipėdos miesto plėtros prioritetai buvo numatyti pietine kryptimi.

Lietuvos vyriausybė, spręsdama gyvenamojo būsto atvykstantiems lietuvių darbininkams stygiaus

mieste problemą, per Žemės banko transakcijas buvo numačiusi nusavinti J. Gubbos valdyto Ged-

minų dvaro žemes 116 bei pastatyti kelis gyvenamuosius kvartalus šalia Jakų dvaro ir pievoje tarp

101

102

103

104

105

106

107

108

109

110

1.1

1.2

113

114

115

116

Adreßbuchför die Königliche See-..., S. 147.

MLE, t. 2, p. 154.

G. Lietz, „Die Schulen der Stadt Memel", Memeler Dampfboot, 144. Jhg., 1993 05 20, Nr. 5, S. 69 (toliau - Uetz...).

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 255; Lietz...

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 255; „Ein Spaziergang...", S. 57.

A. Juška, Mažosios Lietuvos mokykla. Klaipėda, 2003, p. 361; plg. Lietz...; II mokyklos adresas 1898 m.: Malūnų g.

24, 1926 m - Malūnų g. 35, III mokyklos adresas 1898 m.: III Marienhofo skrsg. 3, 1926 m. - Malūnų g. 88, pagal

Adreßbuch fir die Königliche See-..., S. 147; Adreßbuch fir die See- und Handelsstadt Memel 1926, Memel, 1926,

4. Teil, S. 14 (toliau - kditßbuch fir die See-...).

Adreßbuch fir die See-..., 4. Teil, S. 14.

H. Jurgeit, „Die Schmelzer Volksschulen", Memeler Dampfboot, 135. Jhg., 1984 03 20, Nr. 3, S. 38 (toliau -

Jurgeit...).

Jurgeit...

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 343.

Adreßbuch fir die Königliche See-..., S. 147.

„Die katholische Schule in Schmelz", Memeler Dampfboot, 135. Jhg., 1984 03 20, Nr. 3, S. 38.

Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1934 metams..., p. 284-285.

Kurschat..., S. 500.

Tatoris, Senoji Klaipėda..., p. 237.

P. Žostautaitė, Klaipėdos kraštas 1923-1939, Vilnius, 1992, p. 196 (toliau - Žostautaitė...).

143Rumpiškės, senamiesčio ir Spitzhuto. 1934 m. Finansų ministerija Įsteigė AB „Statyba", kuri, Že-

mės bankui finansavus, dviejose vietose nupirko apie 72 ha žemės 117 . Kaip žinoma, kvartalą Smel-

tėje 1936 m. suprojektavo Kauno arch. V. Landsbergis-Žemkalnis. Iš visuomeninių pastatų kvartale

buvo numatyta statyti teatrą, katalikų bažnyčią bei turgaus halę 118 . „Statybos" bendrovė iki 1939 m.

abiejuose kvartaluose pastatė 132 namus 119 , nutiesė naujas gatves 120 , spėta baigti ir arch.-inž.

O. Korallus suprojektuotos Valstybinės amatų mokyklos statyba. Katalikų bažnyčiai statyti buvo

suburtas iniciatyvinis komitetas, vadovaujamas Ernesto Galvanausko, atidarytos sąskaitos Lietuvos

ir Žemės bankų skyriuose 121 . Tačiau 1939 m. pakitusi politinė situacija šiuos planus nutraukė.

Be naujai pastatyto kvartalo, prieš Antrąjį pasaulinį karą taip pat jau buvo užstatyta beveik vi-

sa teritorija tarp Minijos ir Nemuno gatvių iki dab. Sulupės gatvės bei visa Nemuno gatvė 122 . Ke-

lios išlikusios fotonuotraukos ir seni atvirukai leidžia teigti, kad Smeltėje būta neaukštų, vieno

dviejų aukštų, mūrinių ir medinių pastatų.

6. Prijungimas prie miesto

Kalbant apie Smeltės prijungimą prie Klaipėdos, reikia pažymėti, kad vyriausybė jau nuo

XIX a. pr. ėmė spausti Klaipėdos valdžią, kad aplinkiniai priemiesčiai būtų sujungti su miestu.

Klaipėdos magistratas, pavestas vyriausybės, pirmąkart, atrodo, dar 1819 m. gruodį pasiūlė Klaipė-

dos tarybai su miestu sujungti Smeltę. Tačiau miesto taryba po metų šį pasiūlymą atmetė 123 . Klai-

pėdos motyvai tada ir vėliau buvo aiškūs: miestas nenorėjo užsikrauti vargano priemiesčio admi-

nistravimo naštos. Vis dėlto apie 1850 metus Klaipėdos taryba buvo vėl smarkiai atakuojama dėl

Smeltės prijungimo. Pvz., 1848 m. Smeltės komunos valdyba pati kreipėsi į vyriausybę, siūlydama

dalį savo komunos teritorijos - iki Bajoriškosios Smeltės - perleisti miestui. Vyriausybė pasiuntė į

Klaipėdą įgaliotinį, skatinusį magistratą spręsti reikalą. Tačiau magistrato atstovai aiškiai pareiškė,

kad šis sujungimas miestą tik apsunkintų 124 . Toliau įgyvendinant naujus 1850 m. apskričių ir ben-

druomenių nuostatus, buvo parengtas projektas smarkiai išplėsti Klaipėdos valdas. Tąsyk prie

miesto siūlyta jungti ir Spitzhutą Gintaro pelkės kaimą bei Smeltę iki Bajoriškosios Smeltės 125 .

1852 03 17 ir 1876 09 21 miesto tarybos posėdžiuose vėl buvo atmesti eiliniai pasiūlymai prijungti

Smeltę 126 , nepaisant to, kad apie 1880 metus Karališkosios Smeltės atstovai beveik vienbalsiai, o

Bajoriškosios Smeltės - vienbalsiai pasisakė už savo komunų prijungimą prie miesto 127 .

1034 ha Smeltės valsčius buvo prijungtas prie miesto tik 1918 04 01. Tada Klaipėda perėmė ir

Rumpiškės bei Joniškės dvarų valdas ir Bomelsvitės komunos teritoriją 128 . Miesto gyventojų skai-

čius po prijungimo atitinkamai išaugo daugiau kaip trečdaliu: 1918 0101 mieste gyveno 20 884, o

1919 01 01 - jau 29 119 gyventojų 129 . Šis prijungimas leido įsteigti savarankišką, nuo krašto ap-

skrities nepriklausomą, Klaipėdos miesto apskritį.

117

118

119

120

121

122

123

124

125

126

127

128

129

Žostautaitė..., p. 194.

Tatoris, Senoji Klaipėda..., p. 65.

Žostautaitė..., p. 194.

Dabartinės Alyvų, Balandžių, Bijūnų (1939 m. - Spitzhuto g.), Birutės (1939 m. - Erikos g.), Gėlių, Jurginų, Lelijų,

Rūtų (1939 m. - Dailidžių g.), Šermukšnių (1939 m. - W. Hirschbergerio g.), Tulpių gatvės.

V. Pupšys, „Katalikų bažnyčios Klaipėdoje", Klaipėdos kultūros raidos bruožai, Klaipėda, 1992, p. 31.

Nachdruck aus Kartenbeständen des ehemaligen Reichsamtes für Landesaufnahme. Bezugsquelle: Institut für

Angewandte Geodäsie. Topographische Karte 0392 Schmelz, hrsg. von der Preußischen Landesaufnahme 1912,

Nadelabweichung für Mitte 1936.

Sembritzki, Memel im 19. Jahrhundert..., S. 16.

Sembritzki, Memel im 19. Jahrhundert..., S. 17.

Sembritzki, Geschichte des Kreises..., S. 278-279.

Sembritzki, Memel im 19. Jahrhundert..., S. 19,23.

Sembritzki, Memel im 19. Jahrhundert..., S. 23.

Willoweit..., S. 186,746.

Willoweit..., S. 747.

144The Questions of the Smelte's history

Summary

The paper aims to examine a history of the villages, situated south of Klaipėda along the Cu-

ronian Lagoon, and unified into Smeltė (Schmelz) Communities in the 19 th century. On the grounds

of cartographical material and other historical sources it attempts to review the essential points of

development of the place from the beginning of the 16 th to the middle of the 20 th century.

Evidently a village in Smeltė was growing with foundation of an inn in the end of the 15 th cen-

tury. The oldest part of this village built up in the influx of the Smeltalė (Schmeltelle) River, on

both banks of it. A part of territory in Smeltė became heritable domain of the possessors of Gedmi-

nai (Gut Götzhofen) and when in 1707 the manor was granted with the proprietary rights, this terri-

tory became private property of last-mentioned manor. There's a strong presumption that plague of

1709-1711 heavily emptied the village. In the middle of the 18 th century when Klaipėda activated

its relations with the southern suburbs and bondage in domains of the Prussian king was abolished

the settlements in the royal territory between proprietary Smeltė and Bernsteinbruch started to de-

velop as well. Therefore in the end of the 18 th - beginning of the 19 th century in the territories from

Klaipėda to the influx of Smeltalė sporadic villages formed rather integral territory which entirely

gradually was entitled as Smeltė. In the middle of the 19 th century in accordance with subordination

of land-owning the Communities of Proprietary (Adlig) and Royal (Königlich) Smeltė were foun-

ded. In 1902 both Communities were unified into Smeltė district (Amtsbezirk). The urbanistical

centre of Smeltė in the 19 th century moved from the Proprietary Smeltė closer to the town, actually

to Bernsteinburch. Active development of wood manufacturing, at first in the same Bernsteinbruch,

influenced the alternation of image of Smeltė - previously dominated fishermen were replaced by

industrial classes. Fairly important alterations were associated with construction of Königs-

Wilhelm Channel and building of cellulose and paper factory in Smeltė. Due to active intercourse

between Klaipėda and its southern suburbs the Smeltė district was at last incorporated into the town

in 1918. Till 1939 Smeltė had been quite successfully integrated and construction of new residen-

tial quarter between the town and its former suburb in the late 1930's furthered this integration. 145

Оставить комментарий
Размещен: 02/05/2019, изменен: 02/05/2019. 81k. Статистика.
Глава: История

Связаться с программистом сайта.
Новые книги авторов СИ, вышедшие из печати:
О.Болдырева "Крадуш. Чужие души" М.Николаев "Вторжение на Землю"
Как попасть в этoт список

Кожевенное мастерство | Сайт "Художники" | Доска об'явлений "Книги"