Шкондини-Дуюновский Аристах Владиленович : другие произведения.

Memel Smelz

Самиздат: [Регистрация] [Найти] [Рейтинги] [Обсуждения] [Новинки] [Обзоры] [Помощь|Техвопросы]
Ссылки:
Школа кожевенного мастерства: сумки, ремни своими руками
 Ваша оценка:

  Smeltė (Klaipėda-Smeltė)
  
  Smeltė (Klaipėda-Smeltė) ранее принадлежал к Германской империи. В составе Германской империи населенный пункт назывался Schmelz (Memel-Schmelz). Сейчас населенный пункт называется Smeltė (Klaipėda-Smeltė) и принадлежит к Литва.
  
  Schmelz (Kr.Memel), 1540 Schmeltze также Uff the Schmeltze, плавка, н. 1785 Schmeltz, 1885 королевская плавка [1], круг Memel, Восточная Пруссия.
  
   Маленький городок (пригород Мемеля)
   4,5 км к юго-востоку от Мемеля
   Лейтенант Ланге: с лесопилкой, фабриками, спортивными площадками и Хольцхафеном [2]
   основан около 1475 г. [3]
  
  
   Янтарный карьер или Börnsteinbruch был связан с Schmelz с марта 1858 года.
  
  Реклама в MD от 18.2.1857: «По просьбе наследников купца Э.Х. Бирбома и его жены Генриетты Геб. Ратке, поместье из янтаря, расположенное здесь с Пертинензеном, особенно водный сад и участок в Минге, вместе или совместно, будут проданы по высокой цене. "
  
   В 1785 году Миртенхоф был одеколонной фермой, которая в марте 1858 года объединилась с Шмельцем. Эмаль № 68
  
  
  имя
  
  Название относится к песчаной почве. В Шмельц-ам-Хольцхафене Шмельтель впадает в лагуну.
  
   Прусско-литовская "смелта" = песчаный участок, песчаное дно, песок
   "Корюшка" = песок
   "Корюшка" = песчаное поле
   Прусский "smiltis" = песок
   Латышский "smilts" = песок
  
  
  история
  
   1480-1490 Хофмейстер скотного двора, Кристоф, получает, вероятно, недавно основанный кувшин на Шмельц
   1503 Кристоф Падер и его жена Урла получают дом в городе для кулинарного права и четыре копыта страны на Шмелце-Магдебургском праве.
   1503 Никель Бахсен получает кувшин на Шмельце, в саду и на «полях Überzlichen», большом участке земли, который натыкается на поля Геригса, старшего, Ганса Гиббейса и «старого помещика» Кристофа, справа от Кульмишема; кроме того, разрешение на рыбалку в море и бесплатное лесоводство против годового интереса 12 Пруссии. Марк, [4]
   1 апреля 1918 года сельская община Шмельца, в дополнение к сельским общинам Боммельсвитте и Янишкен, вошла в состав города Мемель.
   1933: «75 лет Шмельцу» в MD page 6
  
  Memeler пароход от 10.10.1873 - дорожное строительство
  
  
  Политическое разделение
  
   С марта 1858 года с янтарным карьером и Спитжутом (Spitzhuth) и принадлежавшим дворянину Гетцхофену Vorwerk Marienhof (Kr.Memel) объединились в округ Шмельц.
   В 1938 году Шмельц (Kr.Memel) принадлежал Мемелю (см. Также Messtischblatt mit Gemeindgrenzen 1938 года).
  
  
  Церковная принадлежность
  Протестантская церковь
  
  Шмельц (кр. Мемель) принадлежал в 1912 году к приходу Мемель.
  Кладбища
  
  Если смотреть сверху, то поверхность двух кладбищ Шмельцера на Мюленштрассе сегодня представляет собой покрытую деревьями луговую зону. Изображение из MD (1960/22) отражает немного настроения после войны.
  Католическая церковь
  
  Шмельц (Kr.Memel) принадлежал в 1907 году к католическому приходу Мемель.
  
  
  
  Schmelz (Kr.Memel), 1540 Schmeltze auch Uff der Schmeltze, Schmelte, n. 1785 Schmeltz, 1885 Königlich Schmelz[1], Kreis Memel, Ostpreußen.
  
   Kleinstadt (Vorort von Memel)
   4,5 km südöstlich von Memel
   Lt. Lange: mit Sägewerk, Fabriken, Sportplätzen und Holzhafen[2]
   gegründet um 1475[3]
   Lit. Name: Smelte
  
   Bernsteinbruch oder Börnsteinbruch ist seit März 1858 mit Schmelz vereinigt.
  
  Anzeige im MD vom 18.2.1857: "Auf Antrag der Erben des Kaufmanns E.H. Beerbohm und seiner Frau Heinriette geb. Rathke, soll das Gut Bernsteinbruch hieselbst mit Pertinenzien, insbesondere dem Wassergarten und ein Grundstück in Minge, zusammen oder getheilt, meistbietend verkauft werden."
  
   Myrtenhof war 1785 ein kölmischer Hof, der im März 1858 mit Schmelz vereinigt wurde. Schmelz Nr. 68
  
  
  Name
  
  Der Name bezieht sich auf sandigen Boden. In Schmelz am Holzhafen mündet die Schmeltelle in das Haff.
  
   preußisch-litauisch „smelta“ = Sandfläche, Sandboden, Sand
   „smeltes“ = Sand
   „smeltis“ = der sandige Acker
   prußisch „smiltis“ = Sand
   lettisch „smilts“ = Sand
  
  
  Geschichte
  
   1480-1490 der Hofmeister des Viehhofes, Christoph, erhält den wohl neu gegründeten Krug auf der Schmelz verliehen
   1503 Christoph Pader und Frau Urla erhalten ein Haus in der Stadt zu kulmischem Recht und vier Hufen Land auf der Schmelz zu Magdeburgischem Recht verliehen.
   1503 Nickel Bachsen erhält den Krug auf der Schmelz, einen Garten und "etzliche Äcker überm Weg", ein großes Stück Land, das an die Äcker Gerigs, des Älteren, Hans Gybbeis und des "alten Landknechts" Christoph stößt, zu Kulmischem Recht; dazu Fischereiberechtigung in der See und freie Holzung gegen eines Jahreszins von 12 preuß. Mark,[4]
   Am 01.April 1918 wurde die Landgemeinde Schmelz - neben den Landgemeinden Bommelsvitte und Janischken - in die Stadt Memel eingemeindet.
   1933: "75 Jahre Schmelz" im MD Seite 6
  
  Memeler Dampfboot vom 10.10.1873 - Straßenbau
  
  
  Politische Einteilung
  
   Seit März 1858 mit Bernsteinbruch und Spitzhut (Spitzhuth) und dem zu Adlig Götzhöfen gehörigen Vorwerk Marienhof (Kr.Memel) zum Gemeindebezirk Schmelz vereinigt.
   1938 gehörte Schmelz (Kr.Memel) zu Memel (s. u. Messtischblatt mit Gemeindgrenzen von 1938).
  
  
  Kirchliche Zugehörigkeit
  Evangelische Kirche
  
  Schmelz (Kr.Memel) gehörte 1912 zum Kirchspiel Memel Land.
  Friedhöfe
  
  Von oben betrachtet ist die Fläche der beiden Schmelzer Friedhöfe an der Mühlenstraße heute eine baumbestandene Wiesenfläche. Ein Bild aus dem MD (1960/22) gibt ein wenig von der Stimmung nach dem Krieg wieder.
  Katholische Kirche
  
  Schmelz (Kr.Memel) gehörte 1907 zum katholischen Kirchspiel Memel.
  
  
  Rekomenduoti
  Spausdinti
  Žvejybos uostas
  
  . Tema: Uosto istorijos puslapiai
  
  Zvejybos uostas 1905Žvejybos uostas, 1905 m.Savo trumpa istorija dabartiniai Žvejybos uosto ir Smeltės rajonai bent iš dalies gali prilygti Klaipėdos senamiesčio istorijai. Tiesa, pradžioje egzistavo tik Smeltės rajonas aprėpdamas dabartinio Žvejybos uosto teritoriją. Nuo XVII a. šios teritorijos buvo naudojamos žvejų, kurie plėtė savo veiklą, statydami sodybas.
  
  XIX a. viduryje iškastas Vilhelmo kanalas dar labiau prisidėjo prie vietovės kūrimosi. Miško medžiagos uosto sujungimas su Minijos upe, o per ją su Nemunu, pradėjo medienos tiekimą į dabartinio Žvejybos uosto apylinkes. Tai davė pradžią lentpjūvių atsiradimui, taip pat amatininkų ir darbininkų atvykimui.
  
  Didėjant teritorijos reikšmei, XX a. pradžioje iš Klaipėdos į Smeltės rajoną buvo nutiesta geležinkelio linija, o į Žvejybos uosto teritoriją – tuo metu Klaipėdoje veikusio tramvajaus linija. Tai dar labiau sustiprino glaudžius Klaipėdos ir augančios Smeltės ryšius, kurie 1918 m. baigėsi rajono prijungimu prie miesto.
  
  Zveju naujasis uostas SmeltejeNaujasis žvejų uostas SmeltėjeZvejybos uostas 1939Žvejybos uostas, 1939 m.
  
  1945 m. birželio 15 d. Liaudies komisarų Tarybos nutarimu Klaipėdoje įkurtas Jūrų žvejybos uostas. Pastačius modernų Klaipėdos žvejybos uostą, o jo apylinkėse išdygus daugiaaukščiams gyvenamiesiems namams, išskirtas Žvejybos uosto gyvenamasis rajonas. Geriausiais metais Klaipėdos žvejybos uostas buvo vienas didžiausių Baltijos jūroje. Jame dirbo įvairių laivynų laivai, bei apie 15 tūkstančių žmonių. Rajone buvo įsteigtos mokyklos, darželiai, parduotuvės, barai, vaistinė, poliklinika ir ligoninė, pašto skyrius.
  
  Mūsų šalies jūrinio laivyno nykimą ar sunaikinimą puikiausiai iliustruoja 1991 metų rugsėjo mėnesį įkurtos Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ istorija. Taip atkūrus Nepriklausomybę pervadintas gamybinis susivienijimas „Litrybprom“, kurį sudarė tralerių, okeaninis ir refrižeratorių laivynai. „Jūra“ turėjo 21 mažąjį, 52 vidutinius ir 46 didžiuosius tralerius, penkias plaukiojančias bazes ir keturis refrižeratorius. Dar 1990 metais „Litrybprom“ dirbo 10,7 tūkstančiai žmonių.
  
  Zvejybos uoste pasitinka griztancius 1977Žvejybos uoste artimieji pasitinka grįžtančius, 1977 m.Zvejybos uostas Plaukiancioji baze LP-0107 Kovine-slove 1977Plaukiančioji bazė LP-0107 "Kovinė šlovė", 1977 m.
  
  Nesugebėjusi prisitaikyti prie naujų ekonominių sąlygų ir padedama įvairiausio plauko politikų, valdininkų, verslininkų bei nusikaltėlių, viena iš stambiausiųjų Lietuvos įmonių 2001 ьуефшы žlugo.
  
  Dabar šioje vietoje veikia 1995 m. įkurta laivų krovos kompanija „Klaipėdos Smeltė“. 2013 m. pradėtos investicijos ir modernizacija į moderniausio Baltijos jūros regione tarptautinio konteinerių paskirstymo centrą.
  
  
  
  
  2813/5000
  рекомендовать
  печать
  Рыбный порт
  
  , Тема: Страницы истории портов
  
  Рыбацкий порт 1905 г. Рыболовный порт, 1905 г. Нынешний рыбацкий порт и районы Смяльте могут хотя бы частично сравниться с историей Клайпедского Старого города. Правда, в начале был только район Смелте, охватывающий территорию нынешнего рыболовного порта. С 17 века Эти районы использовались рыбаками, которые расширили свою деятельность за счет строительства усадеб.
  
  XIX век Канал Вильгельма, вырытый в середине 19-го века, еще больше способствовал созданию этого района. Соединение лесного материального порта с рекой Миния и через него с Нямунасом привело к поставке древесины в район нынешнего Рыболовного порта. Это привело к появлению лесопильных предприятий, а также прибытию мастеров и рабочих.
  
  С ростом значения территории, 20-го века В начале XIX века была проложена железнодорожная линия от Клайпеды до Смельтского района и до территории рыболовного порта - трамвайная линия, действовавшая в то время в Клайпеде. Это еще более укрепило тесные связи между Клайпедой и растущей Смелте, которые в 1918 году были наиболее важными. закончилась связь района с городом.
  
  Новый рыбный порт в СмелтеНовый рыбный порт в СмелтеФишинговый порт 1939Фишинговый порт 1939
  
  1945. 15 июня Морской рыбный порт был создан в Клайпеде по решению Совета народных комиссаров. После строительства современного Клайпедского рыбацкого порта и в его окрестностях были возведены многоэтажные жилые дома, выделен жилой район рыбацкого порта. В лучшие годы Клайпедский рыбный порт был одним из крупнейших в Балтийском море. Там были корабли разных флотов и около 15 000 человек. В районе были открыты школы, детские сады, магазины, бары, аптека, поликлиника и больница, почта.
  
  Исчезновение или уничтожение морского флота нашей страны прекрасно иллюстрирует история государственного рыболовного флота Литвы Юра, который был основан в сентябре 1991 года. После восстановления независимости ассоциация «Литрыбпром» была переименована траулерами, морским и рефрижераторным флотами. В море было 21 малое, 52 средних и 46 крупных траулеров, пять плавучих баз и четыре рефрижератора. В 1990 году в Литрибпроме работало 10,7 тысячи человек.
  
  Рыболовный порт встречает запасной вариант 1977 г. Рыболовный порт возвращается родным, 1977 г. Рыболовный порт Плавучая база LP-0107 Kovine-slove 1977Открытая база LP-0107 "Бой славы", 1977 г.
  
  Не сумев адаптироваться к новым экономическим условиям и с помощью широкого круга политиков, правительственных чиновников, бизнесменов и преступников, одна из крупнейших литовских компаний в 2001 году потерпела крах.
  
  В настоящее время на месте в 1995 году. Клайпедос Смяльте был создан для стивидорной компании. 2013. Инвестиции и модернизация были запущены в самый современный контейнерный распределительный центр в регионе Балтийского моря.
  rekomendovat'
  pechat'
  Rybnyy port
  
  , Tema: Stranitsy istorii portov
  
  Rybatskiy port 1905 g. Rybolovnyy port, 1905 g. Nyneshniy rybatskiy port i rayony Smyal'te mogut khotya by chastichno sravnit'sya s istoriyey Klaypedskogo Starogo goroda. Pravda, v nachale byl tol'ko rayon Smelte, okhvatyvayushchiy territoriyu nyneshnego rybolovnogo porta. S 17 veka Eti rayony ispol'zovalis' rybakami, kotoryye rasshirili svoyu deyatel'nost' za schet stroitel'stva usadeb.
  
  XIX vek Kanal Vil'gel'ma, vyrytyy v seredine 19-go veka, yeshche bol'she sposobstvoval sozdaniyu etogo rayona. Soyedineniye lesnogo material'nogo porta s rekoy Miniya i cherez nego s Nyamunasom privelo k postavke drevesiny v rayon nyneshnego Rybolovnogo porta. Eto privelo k poyavleniyu lesopil'nykh predpriyatiy, a takzhe pribytiyu masterov i rabochikh.
  
  S rostom znacheniya territorii, 20-go veka V nachale XIX veka byla prolozhena zheleznodorozhnaya liniya ot Klaypedy do Smel'tskogo rayona i do territorii rybolovnogo porta - tramvaynaya liniya, deystvovavshaya v to vremya v Klaypede. Eto yeshche boleye ukrepilo tesnyye svyazi mezhdu Klaypedoy i rastushchey Smelte, kotoryye v 1918 godu byli naiboleye vazhnymi. zakonchilas' svyaz' rayona s gorodom.
  
  Novyy rybnyy port v SmelteNovyy rybnyy port v SmelteFishingovyy port 1939Fishingovyy port 1939
  
  1945. 15 iyunya Morskoy rybnyy port byl sozdan v Klaypede po resheniyu Soveta narodnykh komissarov. Posle stroitel'stva sovremennogo Klaypedskogo rybatskogo porta i v yego okrestnostyakh byli vozvedeny mnogoetazhnyye zhilyye doma, vydelen zhiloy rayon rybatskogo porta. V luchshiye gody Klaypedskiy rybnyy port byl odnim iz krupneyshikh v Baltiyskom more. Tam byli korabli raznykh flotov i okolo 15 000 chelovek. V rayone byli otkryty shkoly, detskiye sady, magaziny, bary, apteka, poliklinika i bol'nitsa, pochta.
  
  Ischeznoveniye ili unichtozheniye morskogo flota nashey strany prekrasno illyustriruyet istoriya gosudarstvennogo rybolovnogo flota Litvy Yura, kotoryy byl osnovan v sentyabre 1991 goda. Posle vosstanovleniya nezavisimosti assotsiatsiya «Litrybprom» byla pereimenovana traulerami, morskim i refrizheratornym flotami. V more bylo 21 maloye, 52 srednikh i 46 krupnykh traulerov, pyat' plavuchikh baz i chetyre refrizheratora. V 1990 godu v Litribprome rabotalo 10,7 tysyachi chelovek.
  
  Rybolovnyy port vstrechayet zapasnoy variant 1977 g. Rybolovnyy port vozvrashchayetsya rodnym, 1977 g. Rybolovnyy port Plavuchaya baza LP-0107 Kovine-slove 1977Otkrytaya baza LP-0107 "Boy slavy", 1977 g.
  
  Ne sumev adaptirovat'sya k novym ekonomicheskim usloviyam i s pomoshch'yu shirokogo kruga politikov, pravitel'stvennykh chinovnikov, biznesmenov i prestupnikov, odna iz krupneyshikh litovskikh kompaniy v 2001 godu poterpela krakh.
  
  V nastoyashcheye vremya na meste v 1995 godu. Klaypedos Smyal'te byl sozdan dlya stividornoy kompanii. 2013. Investitsii i modernizatsiya byli zapushcheny v samyy sovremennyy konteynernyy raspredelitel'nyy tsentr v regione Baltiyskogo morya.
  Развернуть
  Отправить отзыв
  История
  Сохранено
  Сообщества
  
  
  
  
  SMELTĖS
   ISTORIJOS
   KLAUSIMAI
  Vasilijus
   Safronovas
  Didžiausio
   Klaipėdos
   priemiesčio
   - Smeltės
   - istorija
   nebuvo
   detaliai
   nagrinėta.
   Istorikas
   Jo-
  hannes
   Sembritzkis
   pateikė
   faktų
   iš Smeltės
   istorijos
  1
  ,
   tačiau
   jie
   išmėtyti
   per
   visus
   tris
   jo veikalus,
  be to,
   iš šių
   faktų
   beveik
   neįmanoma
   susidaryti
   vaizdo,
   kokia
   buvo
   Smeltės
   priemiesčio
   raida,
   Iš
  lietuvių
   autorių
   Jonas
   Tatoris
   bene
   vienintelis
   užsiminė
   apie
   miestą
   supusių
   gyvenviečių
   praeitį
  2
  .
  Vis
   dėlto
   J. Tatoris
   šiam
   klausimui
   neskyrė
   daug
   dėmesio,
   todėl
   kai
   kurie
   šio
   autoriaus
   teiginiai,
  kaip
   matysime,
   nesutaps
   su
   šiame
   straipsnyje
   siūloma
   Smeltės
   raidos
   rekonstrukcija.
   Ruošiant
   šį
  tekstą,
   buvo
   peržiūrėta
   didžioji
   dalis
   pasirinktai
   temai
   aktualios
   publikuotos
   medžiagos,
   tačiau
   iš-
  kart
   būtina
   pripažinti,
   kad
   skurdūs
   šaltiniai
   iš tikrųjų
   smarkiai
   riboja
   bandymus
   išsamiau
   interpre-
  tuoti
   Smeltės
   raidą.
   Todėl
   šiame
   straipsnyje
   bandoma
   detaliau
   paliesti
   iš esmės
   tik
   keletą
   klausimų,
  kuriuos,
   įvertinant
   minėtą
   medžiagos
   ribotumą,
   dar
   įmanoma
   aptarti.
   Tai
   - Smeltės
   teritorijos
   ap-
  imties
   klausimas,
   kai
   kurie
   juridiniai
   ir pramoninės
   raidos
   aspektai,
   urbanistinė
   priemiesčio
   raida.
  1. Smeltės
   definicija
   ir designatas
  Norėdami
   geriau
   įsivaizduoti,
   apie
   kokią
   teritoriją
   šis
   tekstas,
   pirmiausia
   turėtume
   apsibrėžti,
  kas
   traktuotina
   kaip
   Smeltė
   ir kaip
   ši traktuotė
   kito.
  Tradiciškai
   Smeltės
   priemiestis
   suvokiamas
   kaip
   palei
   marias
   į pietus
   nuo
   Klaipėdos
   plytėjusi
  užmiesčio
   teritorija.
   Iškart
   norėtųsi
   patikslinti,
   kad
   tai
   - moderniųjų
   laikų
   požiūris,
   kadangi
   teritorijos,
  vadintos
   Smelte,
   apimtis
   ir pobūdis
   istoriškai
   kito.
   Dar
   XVIII
   a. pab.
   į pietvakarius
   nuo
   Klaipėdos,
  tuoj
   už
   Malūnų
   vartų,
   buvo
   Spitzhuto
   dvarvietė,
   greta
   jos
   - vadinamoji
   Friedrichsröhde
   arba
   Fried-
  richsgnade,
   o kiek
   toliau
   į
   pietus
   - Gintaro
   pelkės
   (
  Bernsteinbruch
  )
   kaimas.
   Juridiškai
   visi
   šie
   arčiau-
  siai
   miesto
   buvę
   pietvakariniai
   priemiesčiai
   tik
   XIX
   a.
   tapo
   Smeltės
   dalimi,
   todėl
   ir mūsų
   Smeltės
  supratimas
   turėtų
   remtis
   būtent
   tuo.
   Tiesa,
   reikia
   taip
   pat
   pažymėti,
   kad
   sprendžiant
   iš
   senųjų
   planų
  Gintaro
   pelkėje
   buvusio
   kaimo
   integracija
   į Smeltę
   buvo
   prasidėjusi
   jau
   XVIII
   a.,
   nes
   kai
   kuriuose
   to
  laiko
   planuose
   jis
   nežymimas
   kaip
   atskiras
   kaimas,
   bet
   jau
   kaip
   Smeltės
   dalis
   (žr.
   toliau).
  Pavarčius
   prieinamiausią
   literatūrą,
   tampa
   aišku
   buvus
   dvi
   Smeltes:
   Karališkąją
   ir Bajorišką-
  ją
  3
  .
   Karališkąją
   Smeltę
   J.
   Tatoris
   lokalizuoja
   prie
   Smeltalės
   žiočių,
   o Bajoriškąją
   - kiek
   šiauriau.
   Ji,
  anot
   J. Tatorio,
   ribojosi
   su
   Gintaro
   pelke
  4
  .
   Tačiau
   iš kartografinių
   dokumentų
   akivaizdžiai
   matyti,
  kad
   toks
   Smeltės
   skirstymas
   yra
   gana
   vėlyvas,
   o J. Tatorio
   apibrėžta
   Smeltės
   dalių
   lokalizacija
   ne-
  visai
   atitinka
   tikrovę.
   Karališkosios
   ir Bajoriškosios
   Smeltės
   pavadinimai
   labiau
   paplito,
   atrodo,
   tik
  XIX
   a. Sprendžiant
   iš kartografinių
   šaltinių
   bei
   kelių
   J. Sembritzkio
   užuominų,
   Karališkoji
   Smeltó
  tuo
   metu
   apėmė
   visą
   Smeltės
   teritoriją
   abiejuose
   Smeltalės
   krantuose,
   išskyrus
   Bajoriškąją
   Smeltę
  ir galbūt
   dar
   kelias
   privačias
   valdas.
   Tuo
   tarpu
   Bajoriškoji
   Smeltė
   yra
   pažymėta
   vos
   keliuose
   XIX-
  1
   J.
   Sembritzki,
   Geschichte
   der
   königlich
   preussischen
   See-
   und
   Handelsstadt
   Memel
  ,
   Memel,
   1900
   (toliau
   -
  J. Sembritzki,
   Geschichte
   der
   Stadt...)',
   J. Sembritzki,
   Memel
   im
   19.
   Jahrhundert
  ,
   Memel,
   1902
   (toliau
   - Sembritzki,
  Memel...)',
   J. Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises
   Memel,
   Memel,
   1918
   (toliau
   - Sembritzki,
   Geschichte
   des
  Kreises...).
  2
   J.
   Tatoris,
   Senoji
   Klaipėda
  ,
   Vilnius,
   1994,
   p. 46-58
   (toliau
   - Tatoris...).
  3
   „Smeltė",
   in
   Mažoji
   lietuviškoji
   tarybinė
   enciklopedija
   (toliau
   -
   MLTE),
   t.
   3, Vilnius,
   1971,
   p.
   241-242;
   Tatoris...,
   p. 54.
  4
   Tatoris...,
   p. 54.
  132
  XX
   a. Klaipėdos
   apskrities
   žemėlapiuose
   -
   ji,
   skirtingai
   nei
   manė
   J. Tatoris,
   užėmė
   teritoriją
   deši-
  niajame
   Smeltalės
   žiočių
   krante
  5
  .
  Beveik
   nėra
   abejonių,
   kad
   pavadinimai
   Karališkoji
   ir Bajoriškoji
   Smeltė
   atsirado
   kaip
   žemė-
  valdos
   priklausomybės
   atskyrimo
   padariniai.
   Pagal
   1657
   10
   11
   kurfiursto
   privilegiją
   Gedminai,
  kuriems
   XVII
   a. pr.
   Smeltėje
   priklausė
   bent
   127
   ha
   žemės
  6
  ,
   gavo
   Kulmo,
   o 1707
   06
   22
   - dar
   ir ba-
  joriškojo
   dvaro
   C
  Rittergut)
   teises
   {adlige
   Rechte)
  1
  .
   Taigi
   anksčiau
   Gedminų
   valdyta
   valstybinė,
   arba
  karališkoji
   (domenų),
   žemė
   tapo
   privačia
   bajoriškąja.
   Taip,
   atrodo,
   ir atsiranda
   Bajoriškoji
   Smeltė
   -
  kaip
   bajoriškojo
   Gedminų
   dvaro
   valda
   Smeltėje.
  Karališkąja
   Smelte
   pamažu
   turėjo
   būti
   įvardyta
   visa
   likusi
   kaimo
   dalis.
   Vėliau,
   XIX
   a.,
   šie
   pa-
  vadinimai
   dar
   labiau
   paplito,
   kadangi
   buvo
   taikomi
   bendruomenėms
   vadinti.
   Tuo
   tarpu
   iki
   XIX
   a.
  tokie
   pavadinimai
   kartografiniuose
   šaltiniuose
   apskritai
   neminimi.
   Pvz.,
   J.
   Naronovičiaus-
  Naronskio
   sudarytame
   1670
   m.
   Klaipėdos
   apylinkių
   žemėlapyje
   Smeltės
   kaimas
   dešiniajame
   Smel-
  talės
   krante
   vadinamas
   didžiąja
   Smelte
   {g.
   Schmelz
  ),
   o kairiajame
   - mažąja
   Smelte
   {k.
   Schmelz)*.
  Analogiška
   situacija
   užfiksuota
   1725
   m.
   žemėlapyje
  9
  .
   Net
   ir XIX
   a. (iki
   pat
   XX
   a. pr.)
   žemėlapiuo-
  se fiksuojami
   pavadinimai
   yra
   tiesiog
   Smeltė
   {Schmelz),
   Aukštutinė
   Smeltė
   {Ober-Schmelz)
   ir Že-
  mutinė
   Smeltė
   {Unter-Schmelz)™.
   Tai
   liudija,
   kad
   Karališkoji
   ir Bajoriškoji
   Smeltė
   buvo
   iš esmės
  vien
   bendruomenių,
   sukurtų
   XIX
   a. vid.,
   pavadinimai.
   Be
   to,
   reikia
   pažymėti,
   kad
   toks
   skirstymas
  bendruomenėmis
   buvo
   labiau
   juridinio
   statuso
   klausimas.
   Visa
   Smeltė
   net
   ir XIX
   a. neretai
   suvo-
  kiama
   kaip
   vientisas
   darinys.
   Tai
   atsispindi
   ir kartografiniuose
   šaltiniuose.
  2. Kaimo
   raida
   XVI-XVIII
   amžiais
  Bandant
   atkurti
   esminius
   Smeltės
   kaimo
   urbanistinės
   raidos
   momentus,
   pirmiausia
   reikia
   pa-
  žymėti,
   kad
   iš
   X3X
   amžiaus
   Smeltės
   sudedamųjų
   dalių
   anksčiausiai
   (jau
   XVI
   a.)
   minimos
   yra
  Smeltės
   ir Gintaro
   pelkės
   kaimai.
   Aptikti
   kokių
   nors
   duomenų
   apie
   anksčiau
   šiame
   ruože
   egzista-
  vusias
   gyvenvietes,
   įvertinant
   tuometinę
   viso
   krašto
   apgyvendinimo
   būklę,
   tikėtis
   būtų
   sunku.
  Anksčiausia
   žinia
   apie
   Smeltėje
   buvusią
   vietovę
   mus
   pasiekia
   kol
   kas
   tik
   iš 1503
   m.:
   tuo
   metu
  minima
   Smeltės
   smuklė,
   veikusi
   ir anksčiau.
   Tokia
   Šaltinių
   ir jų
   teikiamos
   informacijos
   padėtis
  leistų
   teigti,
   kad
   Smeltės
   istorija
   pradėtina
   nuo
   smuklės,
   tačiau
   nėra
   galimybių
   nustatyti,
   kas
   atsira-
  do anksčiau
   (smuklė
   ar
   kaimas).
   J. Sembritzkis
   miesto
   istorijoje
   rėmėsi
   1503
   10
   14
   Klaipėdos
   kom-
  tūro
   Michelio
   von
   Schwabeno
   privilegija,
   kurios
   tekstas
   mums,
   deja,
   nežinomas.
   Vis
   dėlto
   iš to,
   ką
  pateikė
  11
   Sembritzkis,
   galima
   teigti,
   kad
   jau
   XV
   a. pab.
   galvijų
   ūkio
   valdytojui
   {der
   Hofmeister
   des
  Viehhofs)
   Christophui
   tikrai
   priklausė
   teritorija
   su
   smukle,
   pagal
   šią
   privilegiją
   užrašyta
   Niekeliui
  Bachsenui.
   Kalbant
   apie
   galvijų
   ūkį,
   matyt,
   turimas
   omeny
   piliai
   priklausęs
   būsimasis
   Sendvario
  5
   Karte
   von
   Ost-Preussen
   und
   West-Preussen.
   Aufgenommen
   unter
   Leitung
   des
   Preussischen
   Staats-Ministers
   Frey
  Herrn
   von
   Schrötter,
   Friedrich
   in
   den
   Jahren
   1796
   bis
   1801;
   Topographisch
   militärische
   Charte
   von
   den
   Königreichen
  Preussen
   und
   Polen
   und
   dem
   Grossherzogtum
   Posen
   in
   85
   Sectionen,
   unternommen
   von
   dem
   Geographischen
  Institute,
   entworfen
   und
   gezeichnet
   von
   F.
   W.
   Streit
   und
   C.
   F.
   Weiland,
   Weimar,
   1815;
   Karte
   des
   Kreises
   Memel,
   3.
  Auflage,
   Oskar
   Eulitz
   Verlag,
   1918.
   Visi
   žemėlapiai
   saugomi
   Mažosios
   Lietuvos
   istorijos
   muziejuje
   (MLIM).
  6
   Apie
   1620
   m
   Gedminų
   valdytojo
   Wilhelmo
   Wirdganderio
   sūnui
   Wilhelmui
   Smeltėje
   priklausė
   smuklė
   bei
   7 ūbai
   ir
  10 margų
   (127
   ha)
   žemės:
   J. Zembrickis,
   Klaipėdos
   karališkojo
   Prūsijos
   jūrų
   ir
   prekybos
   miesto
   istorija
  ,
   Klaipėda,
  1 1.,
   2002,
   p. 81
   (toliau
   - Zembrickis,
   Klaipėdos
   karališkojo
  ...);
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   58.
  7
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...
  ,
   S.
   58-59.
  8
   J.
   Naronski,
   Districtus
   Memeliensis
  ,
   1670.
   J. Naronovičiaus-Naronskio
   1670
   m.
   Klaipėdos
   distrikto
   žemėlapio
   origi-
  nalas
   saugomas
   Prūsijos
   slaptajame
   kultūros
   paveldo
   archyve
   Berlyne
   (toliau
   - Naronski,
   Districtus
   Memeliensis...).
  9
   Districtus
   Memmeliensis
   inducatu
   Prussia
   eiusque
   tractu
   Schalavoniae,
   c.
   1725
  ,
   MLIM.
  10
   Karte
   der
   Umgegend
   von
   Memel.
   Aufgenommen
   und
   herausgegeben
   von
   der
   topographischen
   Abteilung
   des
   Königl.
  Preuß.
   Grossen
   Generalstabes,
   1860-1868,
   Lietuvos
   jūrų
   muziejus,
   LJM
   MA,
   p.
   m.
   556
   (toliau
   - Karte
   der
   Umge-
  gend
   von
   Memel,
   1860-1868...);
   Ostsee
   Küste
   von
   Ostpreussen
   und
   Kurisches
   Haff,
   1915,
   LJM.
  11
   Sembritzki,
   Geschichte
   der
   Stadt...,
   S.
   53-54.
  133
  galvijų
   ūkis,
   tuo
   metu,
   atrodo,
   vienintelis
   Klaipėdos
   apylinkėse.
   Pagal
   komtūro
   koncesiją
   Christo-
  pho
   smuklė
   buvo
   perleista
   Bachsenui,
   be
   to,
   prie
   smuklės
   jam
   buvo
   užrašytas
   daržas,
   nedidelis
  ariamosios
   žemės
   plotas
   ir atskirai
   nuo
   smuklės
   teritorijos
   buvęs
   didelis
   žemės
   sklypas,
   kuris
   drie-
  kėsi
   „išilgai
   pelkės
   iki
   Hanso
   Giebischo"
   (t.
   y. būsimojo
   Gedminų
   dvaro).
  Atkreiptinas
   dėmesys
   į tai,
   kad
   Sendvaris
   ir Hanso
   Giebischo
   valda
   yra
   vieninteliai
   orientyrai,
  minimi
   šaltinyje.
   Be
   to,
   minima,
   kad
   smuklė
   buvo
   teritorijoje,
   vadinamoje
   uffer
   Schmelze
  12
  .
   Labiau
  tikėtina,
   kad
   tai
   nereiškė
   tiesiog
   „Smeltėje",
   kaip
   išvertė
   J. Sembritzkio
   knygos
   vertėjai
  13
  .
   Spren-
  džiant
   iš analogijų,
   XVI
   a. pr.
   uffer
   Schmelze
   iš tikrųjų
   designavo
   vietovę
   „Smeltalės
   upės
   pakran-
  tėje".
   Tai
   patvirtina
   1539-1540
   m.
   mokesčių
   mokėtojų
   sąrašai,
   kuriuose
   minimos
   vietovės
   vor
   der
  Mynnyge
   („priešais
   Miniją"),
   uff
   der
   Mynnyge
   („Minijos
   pakrantėje"),
   kaip
   ir
   uff
   der
   Schmelze
  („Smeltalės
   pakrantėje").
   Mums
   aktualioje
   vietovėje
   1539-1540
   m.
   mokesčius
   mokėjo
   31
   sodybos
  savininkai,
   ir šiuo
   aspektu
   kaimas
   prie
   Smeltalės
   buvo
   didžiausias
   Klaipėdos
   apylinkėse
  14
  .
   Tai
   lei-
  džia
   manyti,
   kad
   tuo
   metu
   Smeltėje
   iš viso
   jau
   galėjo
   būti
   maždaug
   100—150
   gyventojų,
   kurių
   dau-
  guma
   šioje
   vietovėje
   įsikūrė
   XVI
   a. pr.
   Šį
   įsikūrimą
   galėjo
   paskatinti
   palankios
   geografinės
   sąlygos
  (Smeltalė
   XVI
   a. pr.
   dar
   galėjo
   būti
   plati,
   laivybai
   tinkama
   upė
  15
  ),
   galbūt
   ir smuklės
   įsteigimas.
  Beveik
   jokių
   kitų
   duomenų
   apie
   kaimą
   bei
   smuklę
   iš XVI
   a. nebeturime.
   1518
   m.
   dokumente
  minimi
   vaidai
   Smeltės
   smuklininko
   šeimoje
  16
  .
   Smuklė
   bei
   7 ūbai
   ir 10
   margų
   žemės,
   kaip
   rašo
  J. Sembritzkis,
   Bajoriškojoje
   Smeltėje
   (auf
   Adl
   Schmelz)
   šaltiniuose
   vėl
   minima
   apie
   1620
   m.
  17
  .
  Tuomet
   ją
   valdė
   Gedminų
   valdytojo
   Wilhelmo
   Wirdganderio
   sūnus
   Wilhelmas.
   Iš
   to
   suvokiame
  smuklę
   buvus
   šalia
   Bajoriškosios
   Smeltės
   arba
   joje.
   Toliau
   ši smuklė
   iki
   pat
   XIX
   a.
   pab.
   kartu
   su
  gretima
   teritorija
   jau
   buvo
   perduodama
   kaip
   paveldima
   nuosavybė
   Gedminų
   valdytojams.
  Gedminams
   priklausiusios
   Smeltės
   smuklės
   vietą
   galima
   nesunkiai
   identifikuoti
   remiantis
  XVII
   a.
   vid.
   Klaipėdos
   apylinkių
   planu-piešiniu
  18
  .
   Jame
   F.
   von
   Götzeno
   smuklę
   (Friedr.
   von
  Götzen
   Krug\
   kuri
   pabrėžiamai
   išskiriama,
   nurodoma
   buvus
   dešiniajame
   Smeltalės
   krante,
   prie
  kelio,
   vedusio
   iš Klaipėdos
   nuo
   Malūnų
   vartų
   per
   tiltą
   Šilagaliu
   (Priekulės)
   link.
   Smuklė
   parodyta
  beveik
   lygiagrečiai
   Gedminų
   dvaro.
   Kelias,
   prie
   kurio
   buvo
   smuklė,
   sprendžiant
   iš tilto
   per
   Smelta-
  lę vietos,
   maždaug
   atitinka
   dab.
   Nemuno
   gatvę.
  Beje,
   reikia
   pažymėti,
   kad
   nėra
   tikslių
   žinių,
   liudijančių,
   kad
   1503
   m.
   ir XVII
   a. minima
   ta pa-
  ti smuklė.
   Todėl
   šį tapatumą
   galime
   laikyti
   tik
   prielaida.
  Remiantis
   XVII
   a. kartografiniais
   šaltiniais,
   galima
   teigti,
   kad
   Smeltės
   kaimas
   pirmiausia
   plė-
  tojosi
   prie
   svarbaus
   krašto
   kelio
   buvusios
   šios
   smuklės.
   Seniausias
   mums
   žinomas
   planas,
   kuriame
  vaizduojama
   XVII
   a. 4-ojo
   dešimtmečio
   situacija,
   rodo,
   kad
   gan
   didelės
   sodybų
   grupės
   buvo
   išsi-
  dėsčiusios
   abiejuose
   Smeltalės
   upės
   krantuose.
   Dešiniajame
   krante
   sodybų
   būta
   palei
   marias,
   maž-
  daug
   iki
   dab.
   Kalnupės
   gatvės,
   kairysis
   krantas
   užstatytas
   kiek
   tankiau,
   o užstatymo
   plotas
   - kur
  kas
   mažesnis.
   Įdomu,
   kad
   Schmeltz
   vadinamos
   tik
   kairiajame
   krante
   esančios
   sodybos,
   tuo
   tarpu
  dešiniajame
   krante
   jos
   įvardijamos
   tiesiog
   Dorpf
   (kaimas)
  19
  .
   Kol
   kas
   nepavyko
   išsiaiškinti,
   ar
   šis
  12
   Sembritzki,
   Geschichte
   der
   Stadt...,
   S.
   53.
  13
   Zembrickis,
   Klaipėdos
   karališkojo.
  p.
   62.
  14
   Plg.,
   Gintaro
   pelkės
   kaime
   minima
   30
   sodybų
   savininkų,
   Maž.
   Vitėje
   - 19,
   Didž.
   Vitėje
   - 16,
   Odų
   gatvelėje
   - 6,
   pa-
  gal
   P.
   Kwauka,
   „Alte
   Steuerliste
   aus
   Mummel
   von
   der
   Landtschaffi",
   Memellander
   Kalender,
   1959-1960,
   S.
   34-38
  (toliau
   - Kwauka,..).
  15
   Plg.
   J. Genys,
   „Žardė
   - Pilsoto
   žemės
   prekybos
   ir
   amatų
   centras",
   Lietuvininkų
   kraštas,
   Kaunas,
   1995,
   p. 110.
  16
   E.
   Joachim,
   W.
   Hubatsch,
   Regesta
   Historico-diplomatica
   Ordinis
   S.
   Mariae
   Theutonicorum
   1198-1525,
   Pars
   I:
   Re-
  gesten
   zum
   Ordensbriefarchiv
  ,
   Vol.
   3:
   1511-1525,
   Göttingen,
   1973,
   S.
   158,
   Nr.
   22044.
  17
   Sembritzki,
   Geschichte
   der
   Stadt...,
   S.
   81;
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   58;
   Sembritzkis
   rašo,
   kad
   smuklė
  buvo
   Bajoriškojoje
   Smeltėje
   (auf
   Adl.
   Schmelz),
   atrodo,
   jau
   taikydamas
   savo
   laiko
   (XX
   a. pr.)
   kategorijas.
  18
   Klaipėdos
   apskrities
   planas-piešinys;
   jame
   vaizduojama
   situacija
   miesto
   teritorijoje
   datuojama
   maždaug
   1641
   m.,
  kopija
   MLIM.
  19
   1632-1639
   m
   Kuršių
   marių
   pakrantės
   nuo
   Ventės
   rago
   iki
   Memelio
   bei
   Minijos,
   Drevernos
   upių
   brėžinys,
   LJM
   MA,
  J. 1,K.
   44.
  134
  atskyrimas
   galėjo
   kažką
   reikšti.
   Jau
   minėtame
   XVII
   a.
   viduiyje
   sudarytame
   Klaipėdos
   apylinkių
  plane-piešinyje
   gyvenvietė,
   vadinama
   Schmelz
  ,
   vaizduojama
   dešiniajame
   Smeltalės
   upelio
   krante,
  prie
   smuklės.
   Kairiajame
   upelio
   krante
   esančioje
   teritorijoje
   jokių
   objektų
   žemėlapio
   sudarytojas
  kažkodėl
   nepažymėjo
  20
  .
   Po
   kelių
   dešimtmečių
   (1670
   m.)
   J. Naronskio
   sudarytame
   Klaipėdos
   apy-
  linkių
   žemėlapyje
   Smeltės
   kaimas
   vėl
   pavaizduotas
   abiejuose
   Smeltalės
   krantuose.
   Sodybos
   žemė-
  lapyje
   pavaizduotos
   išsidėsčiusios
   palei
   Smeltalės
   upelį.
   Kairiajame
   krante,
   kurį
   žemėlapio
   sudary-
  tojas
   vadina
   Mažąja
   Smelte,
   būta
   gan
   padriko
   sodybų
   išsidėstymo
   palei
   būsimąją
   Marių
   gatvę.
   Tuo
  tarpu
   dešiniajame
   krante,
   Didžiojoje
   Smeltėje,
   sodybos
   gan
   kompaktiškai
   sustatytos
   abiejose
   kelio
  (Nemuno
   gatvės)
   pusėse,
   maždaug
   toje
   vietoje,
   kur
   anksčiau
   minėtame
   plane
   pavaizduota
   smuk-
  lė
  21
  .
   Vadinasi,
   netgi
   atsižvelgiant
   į galimybę,
   jog
   minėtuose
   šaltiniuose
   Smeltės
   kartografavimas
  nebūtinai
   atitiko
   realius
   objektus,
   akivaizdu
   tai,
   kad
   XVII
   a. Smeltės
   kaimas
   plėtojosi
   abipus
   Smel-
  talės
   upelio
   žiočių.
  Reikia
   manyti,
   kad
   1707
   m.
   šis
   kaimas
   arba
   didesnioji
   jo dalis
   su
   visais
   gyventojais
   tapo
   bajo-
  riškąja
   (privačia)
   Gedminų
   valda.
   Beveik
   nieko
   konkretaus
   apie
   šį kaimą
   iš
   XVIII
   a. pasakyti
   nega-
  lima.
   Yra
   rimto
   pagrindo
   manyti,
   kad
   kaimas
   smarkiai
   ištuštėjo
   per
   1709-1711
   m.
   marą,
   nes
  ХУШ
   a. pr.
   minima,
   kad
   grafas
   Boguslawas
   Friedrichas
   v.
   Dönhoffas
   pirko
   Gedminų
   dvarą
   kartu
  su Smeltės
   smukle
   ir,
   kaip
   pažymėta,
   dyka
   smuklės
   vieta
   (
  wüsten
   Krugstätte)
  22
  .
   Ši
   informacija
   su-
  tampa
   su
   1725
   m.
   žemėlapyje
   fiksuojama
   situacija.
   Lyginant
   ją
   su
   prieš
   tai
   išleistu
   J.
   Naronskio
  žemėlapiu,
   akivaizdu,
   kad
   dešiniajame
   Smeltalės
   krante
   nebėra
   jokių
   objektų,
   o kairiajame
   gan
   pa-
  drikai
   sustatytos
   sodybos
   nusidriekusios
   kelis
   kilometrus
   į pietus
   palei
   marias
  23
  .
   Tačiau
   jau
   po
   de-
  šimtmečio
   sudarytame
   (1735
   m.)
   apskrities
   žemėlapyje
   vėl
   vaizduojama
   užstatyta
   gyvenvietė
   abie-
  jose
   upelio
   pusėse,
   be
   jokių
   tikslinančių
   užrašų
  24
  .
  Iš J. Sembritzkio
   surinktos
   medžiagos
   galima
   teigti,
   kad
   tuo
   laikotarpiu,
   apie
   1737-1739
   m.,
  jau
   veikė
   Smeltės
   pradinė
   mokykla
  25
  .
   Jei
   šios
   mokyklos
   vieta
   nekito,
   iš 1898
   m.
   adresų
   knygos
   ga-
  lima
   teigti,
   kad
   ji veikė
   tuometiniu
   adresu
   Ш.
   Marienhöfer
   Querstraße
   3
  26
   (dab.
   Rusnės
   g.).
  XVIII
   a. vid.
   pradėjus
   plėtoti
   medienos
   apdirbimo
   industriją,
   miesto
   ryšiai
   su
   pietinėmis,
   palei
  marias
   nusidriekusiomis,
   gyvenvietėmis
   turėjo
   aktyvėti.
   Be
   to,
   1720
   m.
   ediktu
   karalius
   Friedrichas
  Wilhelmas
   I paskelbė
   asmeninės
   valstiečių
   priklausomybės
   panaikinimą
   domenuose
  27
  .
   Atrodo,
   kad
  kaip
   tik
   šios
   sąlygos
   galėjo
   turėti
   įtakos
   prasidėjusiam
   spartesniam
   valstybinės
   teritorijos
   tarp
   Bajo-
  riškosios
   Smeltės
   ir Gintaro
   pelkės
   kaimo
   apgyvendinimui.
   XVIII
   a. 6-ojo
   dešimtmečio
   plane
   ši teri-
  torija
   jau
   atrodo
   gana
   tankiai
   apgyvendinta
  28
  ,
   nors
   iki
   tol
   ten
   joks
   užstatymas
   nebūdavo
   žymimas.
  Maždaug
   tuo
   laikotarpiu
   minimoje
   atkarpoje
   įkuriamas
   palivarkas
   Schmelzberg.
   Jis
   minimas
  1775
   m.,
   ir tuo
   metu
   priklausė
   Johannui
   Heinrichui
   Preussui,
   įsigijusiam
   Spitzhuto
   dvarą
  29
  .
   Nuo
   to
  laiko
   palivarkas
   ir dvaras
   palaikė
   glaudžius
   ryšius,
   kol
   galiausiai
   1844
   m.
   Schmelzbergas,
   buvęs
  maždaug
   dab.
   Minijos
   ir Kalnupės
   gatvių
   kampe
  30
  ,
   buvo
   visiškai
   sujungtas
   su
   Spitzhutu
  31
  .
  20
   Klaipėdos
   apskrities
   planas-piešinys.
  21
   J.
   Naronski,
   Districtus
   Memeliensis...
  22
   J.
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises.
  ..,
   S.
   59.
  23
   Districtus
   Memmeliensis
   inducatu
   Prussia
   einsque
   tractu
   Schalavoniae,
   c. 1725.
  24
   1735
   m.
   Klaipėdos
   apskrities
   žemėlapis,
   MLIM
   kartografijos
   ekspozicijoje.
  25
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises.
  ..,
   S.
   117.
  26
   Adreßbuch
   für
   die
   Königliche
   See-
   und
   Handelsstadt
   Memel
   1898.
   Memel,
   1898,
   S.
   147
   (toliau
   -
   Adreßbuch
   für
   die
  Königliche
   See-...).
  27
   A.
   Matulevičius,
   Mažoji
   Lietuva
   XVIII
   amžiuje,
   Vilnius,
   1989,
   p. 89.
  28
   Pleščiajevo
   sudarytas
   Kuršių
   marių
   ir vandens
   kelio
   iš Klaipėdos
   į Karaliaučių
   žemėlapis
   (Карта
   спициална
   etc.),
  1758,
   leidyklos
   „Libra
   Memelensis"
   archyvas
   (toliau
   -
   Pleščiajevo
   (...)
   žemėlapis...).
  29
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   87.
  30
   Karte
   der
   Umgegend
   von
   Memel,
   1860-1868...
  31
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   88.
  135
  Pats
   Bernsteinbruchas,
   nors
   formaliai
   dar
   buvo
   atskiras
   kaimas,
   ХУШ
   a. vid.
   Rusijos
   armijos
  pareigūnų
   sudarytame
   plane
   vadinamas
   Smelte
   (Д.
   Шмелть
  ),
   kaip
   ir
   į pietus
   nuo
   jo
   esantys
   kai-
  mai
  32
  .
   Galbūt
   tai
   reiškia,
   kad
   tuo
   metu
   jau
   buvo
   beįsigalinti
   tendencija
   visus
   į pietus
   nuo
   Klaipėdos
  palei
   marias
   nusidriekusius
   kaimus
   vadinti
   vienu
   Smeltės
   vardu.
   Beveik
   jokių
   duomenų
   apie
   Ginta-
  ro pelkėje
   buvusio
   kaimo
   raidą
   aptikti
   nepavyko.
   1540
   m.
   kaime
   buvo
   30,
   kitur
   minima
   35
   apmo-
  kestintos
   sodybos
  33
  .
   1760
   m.
   kovą
   už
   pagalbą
   Prūsijos
   karaliui
   Friedrichui
   П
   Septynerių
   metų
   karo
  metu
   nuosavybės
   teisės
   į Gintaro
   pelkėje
   buvusį
   kaimą
   buvo
   perleistos
   giminaičiams
   H.
   Roerdan-
  czui
   ir E.
   J. Beerbohmui
  34
  .
   1785
   m.
   oficialiuose
   dokumentuose
   šis
   kaimas
   vadinamas
   melirtes
   Dorf
  (mišriu
   kaimu);
   tai
   reiškė,
   kad
   kaime
   gyveno
   ne
   tik
   paveldėjimo
   teisę
   turėję
   kulmiškiai
   valstiečiai,
  bet
   ir tokios
   teisės
   neturėję
   valstiečiai
  35
  .
  Bet
   kokiu
   atveju
   nepaisant
   ХУШ
   a. pab.
   galbūt
   jau
   prasidėjusios
   pamario
   kaimų
   integracijos
  (ne
   teisine
   prasme),
   1801
   m.
   žemėlapyje
   ,3örnsteinbruch"
   - dar
   atskiras
   kaimas,
   nuo
   kurio
   tuoj
   į
  pietus
   prasideda
   Smeltės
   priklausiniai,
   besitęsiantys
   iki
   pat
   dab.
   Vilhelmo
   kanalo
  36
  .
  3. Bendruomenės
   ir gyventojai
  XIX
   a. reformuojant
   tradicinę
   žemėvaldą,
   gyvenamosios
   kaimų
   teritorijos
   administraciniais
   bei
  ūkiniais
   tikslais
   buvo
   jungiamos
   į vadinamąsias
   bendruomenes
   (<
  Gemeindebezirk
  ).
   Smeltėje
   buvo
   su-
  kurtos
   dvi
   bendruomenės.
   Jų
   atskyrimo
   pagrindu,
   atrodo,
   tapo
   ligtolinis
   žemėvaldos
   skirtumas.
  Visos
   palei
   marias
   valstybinėje
   žemėje
   buvusios
   gyvenamosios
   vietos
   buvo
   sujungtos
   į Kara-
  liškosios
   Smeltės
   bendruomenę.
   Šias
   gyvenamąsias
   vietas
   išvardija
   J. Sembritzkis:
   kulminiai
   dvarai
  Spitzhut
   ir Rumpiškė,
   Gintaro
   pelkės
   kaimas,
   karališkasis
   Smeltės
   kaimas
   su
   palivarku
   Schmelz-
  bergu,
   Myrtenhofas
   ir Gedminų
   palivarkas
   Marienhofas
  37
  .
   Tiesa,
   J. Sembritzkis
   pateikė
   prieštarin-
  gus
   duomenis
   apie
   šį susijungimą.
   Miesto
   istorijoje
   jis
   rašė,
   kad
   minėtos
   vietovės
   buvo
   sujungtos
   į
  vieną
   savarankišką
   bendruomenę
   - Karališkąją
   Smeltę
   1833
   06
   20
  38
  .
   Apskrities
   istorijoje
   teigiama,
  kad
   susijungimas
   įvyko
   1858
   03
  39
  .
   Be
   to,
   antruoju
   atveju
   minimos
   ne
   visos
   tos
   pačios
   vietovės
  (Spitzhutas,
   Gintaro
   pelkė,
   Karališkoji
   Smeltė
   (matyt,
   ne
   bendruomenės,
   bet
   vis
   dar
   žemėvaldos
  prasme),
   Marienhofas
   ir Rumpiškės
   malūnas).
   Tai
   leidžia
   manyti,
   kad
   iš tikrųjų
   dėl
   naujų
   apskričių
  ir bendruomenių
   nuostatų
   įvedimo
   1850
   m.
  40
   ar
   kažkokių
   kitų
   priežasčių
   įvyko
   du
   susijungimai.
  Taip
   manyti
   pagrindo
   teikia
   ir tai,
   kad
   jau
   1848
   m.
   nurodoma
   egzistavus
   Smeltės
   komunos
   valdy-
  bą
  41
  ,
   taigi
   turėjo
   egzistuoti
   ir pati
   komuna.
  Bendruomenė,
   arba
   komuna
   buvo
   savavaldis
   teritorinis
   susivienijimas,
   turėjęs
   savo
   kasą,
   val-
  dybą
   ir tarėjus,
   tačiau
   buvęs
   pavaldus
   apskrities
   valdžiai.
   Kaip
   galima
   spręsti,
   Bajoriškosios
   ir Ka-
  rališkosios
   Smeltės
   komunos
   egzistavo
   iki
   1902
   m.
   Čia
   reikia
   pažymėti,
   kad
   Bajoriškosios
   Smeltės
  komunos
   sukūrimo
   data
   nėra
   žinoma,
   todėl
   galime
   tik
   įtarti,
   jog
   ši
   Gedminų
   valda,
   panašiai
   kaip
  Bomelsvitė
   (priklausiusi
   Tauralaukio
   dvarui),
   tapo
   savarankiška
   bendruomene
   XIX
   a.
   vid.
   Sch-
  melzbergo
   palivarkas
   netapo
   Karališkosios
   Smeltės
   dalimi
   antrojo
   susijungimo
   metu
   turbūt
   dėl
   mi-
  32
   Pleščiajevo
   (...)
   žemėlapis...
  33
   plg.
   Kwauka...,
   S.
   38;
   Tatoris...,
   p. 53.
  34
   D.
   Kaunas,
   „Giminės
   kronika",
   Literatūra
   ir
   menas
  ,
   1993
   01
   09,
   Nr.
   2 (2405).
  35
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   21,174.
  36
   Karte
   von
   Ost-Preussen
   und
   West-Preussen.
   Aufgenommen
   unter
   Leitung
   des
   von
   Schröter
   (toliau
   - Karte
   von
   Ost-
  Preussen...).
  37
   Sembritzki,
   Geschichte
   der
   Stadt...,
   S.
   138-139.
  38
   Sembritzki,
   Geschichte
   der
   Stadt...
  39
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   279.
  Sembritzki,
   Memel
   im
   19.
   Jahrhundert...,
   S.
   18;
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   278.
  41
   Sembritzki,
   Memel
   im
   19.
   Jahrhundert...,
   S.
   17.
  136
  nėto
   1844
   m.
   sujungimo
   su
   Spitzhutu.
   Be
   to,
   vis
   dar
   atskira
   valda
   buvo
   Smeltės
   smuklė.
   Tiesa,
   nuo
  XIX
   a. pab.
   ji jau
   nebepriklausė
   Gedminams,
   nors
   ir išlaikė
   formalų
   bajoriškosios
   smuklės
   pavadi-
  nimą.
   Jamesas
   Gubba,
   valdęs
   Gedminus
   nuo
   1894
   m.,
   Smeltės
   smuklę
   pirmąkart
   išnuomojo
   pavel-
  dėjimo
   teise,
   o paskui
   ji buvo
   perleista
   Rentos
   bankui
  42
  .
  Karališkosios
   Smeltės
   valdyba
   1858
   m.
   sudaryta
   iš keturių
   viršaičių,
   iš kurių
   vienas
   buvo
   vy-
  riausiasis
   (Obervorsteher),
   bei
   aštuonių
   tarėjų
  43
  .
   1858
   m.
   vyr.
   viršaičiu,
   kartu
   ir rentininku,
   buvo
  A. W.
   Piske'as.
   1898
   m.
   jau
   minimas
   tik
   vienas
   bendruomenės
   viršaitis
   (i
  Gemeindevorsteher
  ):
   juo
  buvo
   A.
   Leschinskis;
   valdyboje
   buvo
   devyni
   tarėjai
  44
  .
   Bajoriškosios
   Smeltės
   bendruomenės
   viršai-
  čiu
   1898
   m.
   buvo
   garinės
   lentpjūvės
   savininkas
   Johnas
   Holtzmannas
  45
  .
  Kaip
   jau
   minėta,
   Smeltės
   suskaidymo
   į dvi
   dalis
   XIX
   a. nereikėtų
   labai
   sureikšminti,
   kadangi
  tai buvo
   labiau
   juridinio
   statuso
   klausimas.
   Visos
   gyvenvietės
   dalys,
   ypač
   XIX
   a. pab.,
   buvo
   galuti-
  nai
   integruotos,
   ir Smeltė
   tuo
   metu
   paprastai
   suvokiama
   kaip
   vientisas
   darinys.
   Todėl
   nenuostabu,
  kad
   1902
   05
   10
   šis
   suskaidymas
   buvo
   panaikintas.
   Karališkoji
   Smeltė,
   Schmelzbergas
   ir bajoriškoji
  smuklė
   Schmelzkrug
   buvo
   sujungtos
   su
   Bajoriškąja
   Smelte
   į vieną
   krašto
   bendruomenę
   (
  Landge-
  meinde)
  I
  46
  .
   Kitaip
   tariant,
   buvo
   suformuotas
   atskiras
   Klaipėdos
   apskrities
   Smeltės
   valsčius
   (
  Amtsbe-
  zirk
  ).
   1909
   m.
   Smeltės
   valsčiui
   vadovavo
   viršaitis
   (Amts-
   und
   Gemeindevorsteher)
   A.
   Leschinskis,
  turėjęs
   du
   pavaduotojus:
   pirklį
   W.
   Anckerį
   ir dvarininką
   W.
   Hirschbergerį;
   valdyboje
   buvo
   devyni
  tarėjai,
   raštinėje
   dirbo
   sekretorius,
   du
   raštininkai
   ir kasininkas
  47
  .
  Kadangi
   Klaipėda
   XVIII
   a. pab.
   - XIX
   a. vid.
   gyveno
   iš prekybos
   ir medienos
   apdirbimo,
   šios
  veiklos
   sferos
   pritraukdavo
   didžiausią
   darbininkų
   skaičių,
   o pastarieji
   daugiausia
   keldavosi
   į prie-
  miesčius,
   kuriuose
   telkėsi
   miesto
   lentpjūvės.
   Karališkosios
   Smeltės
   bendruomenėje,
   kurioje
   lent-
  pjūvių
   buvo
   daugiausia,
   1848
   m.
   gyveno
   apie
   2000,
   1867
   m.
   - 4069,
   1871
   m.
   - 4019,
   1875
   m.
   -
  4371,
   1880
   m.
   - 4147,
   1890
   m.
   - 4338
   gyventojai
  48
  .
   XIX
   a. antrojoje
   pusėje
   dinamika
   šiuo
   atveju
  atspindi
   tuo
   metu
   Klaipėdos
   išgyventą
   ekonominę
   stagnaciją.
   Tuo
   tarpu
   Bajoriškosios
   Smeltės,
   ku-
  rioje
   pramonė
   beveik
   nebuvo
   vystoma,
   gyventojų
   skaičius
   XIX
   a. vid.
   liko
   stabilus,
   o XIX
   a. pab.
  smarkiai
   sumažėjo:
   1833
   m.
   joje
   buvo
   423,
   1867
   m.
   - 410,
   1871
   m.
   - 417,
   o 1889
   m.
   - jau
   258
  gyventojai
  49
  .
  Turimi
   detalūs
   1871
   ir 1905
   m.
   surašymų
   duomenys
  50
   teikia
   gan
   plačią
   Smeltės
   panoramą
   ir
  įgalina
   įdėmiau
   pažvelgti
   įXIX-XX
   a.
   sandūroje
   čia
   vykusias
   kai
   kurias
   bendrąsias
   vystymosi
   ten-
  dencijas.
   Per
   daugiau
   kaip
   30
   metų
   1015,9
   ha
   Smeltės
   valsčiaus
   teritorijoje
   (kuri
   1871
   m.
   atitiko
  Bajoriškosios
   ir Karališkosios
   Smeltės
   bendruomenių
   teritoriją)
   gyventojų
   skaičius
   išaugo
   beveik
  ketvirtadaliu
   (nuo
   4436
   iki
   5451
   žmogaus).
   Per
   minimą
   laikotarpį
   buvo
   pastatyti
   89
   nauji
   gyvena-
  mieji
   namai
   (skirtumas
   nuo
   273
   iki
   362).
   Namų
   ūkių,
   kuriuose
   gyveno
   du
   ir daugiau
   asmenų,
   skai-
  čius
   išaugo
   ketvirtadaliu
   (nuo
   1004
   iki
   1270),
   o ūkių,
   kuriuose
   gyveno
   vienas
   žmogus,
   skaičius
   -
  42
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises.
  ..,
   S.
   61.
  43
   Adreßbuch
   der
   See-
   und
   Handels-Stadt
   Memel
   J858.
   Memel,
   1858,
   S.
   91.
  44
   Adreßbuch
   fiir
   die
   Königliche
   See-..
  .,
   S.
   146-147.
  45
   Adreßbuch
   für
   die
   Königliche
   See-...,
   S. 148.
  46
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   213.
  47
   Adreßbuch
   für
   die
   Kgl
   Preuß.
   See-
   und
   Handelsstadt
   Memel
   und
   deren
   Vororte
   1909
  ,
   Memel,
   1909,
   S.
   146
   (toliau
   -
  Adreßbuch
   fiir
   die
   Kgl.
   Preuß.
   See-...).
  48
   M.
   Szameitat,
   „Memel
   im
   Revoliutionsjahr
   1848",
   Memelland
   Kalender
  ,
   1961,
   S.
   23,
   G.
   Willoweit,
   Die
  Wirtschaftsgeschichte
   des
   Memelgebiets,
   Marburg/Lahn,
   Bd
   2,
   1969,
   S.
   753;
   Die
   Gemeinden
   und
   Gutsbezirke
   der
  Provinz
   Preussen
   und
   ihre
   Bevölkerung.
   Nach
   den
   Urmaterialen
   der
   allgemeinen
   Volkszählung
   vom
   1.
   Dezember
  1871,
   bearbeitet
   und
   zusammengestellt
   vom
   Königlichen
   Statistischen
   Bureau
  ,
   Berlin,
   1874,
   S.
   10-11
   (toliau
   -
   Die
  Gemeinden...).
  49
   L.
   Krug,
   Die
   Preussiche
   Monarchie:
   topographischen,
   statistisch
   und
   wirtschaftlich
   dargestellt
   nach
   amtlichen
  Quellen
  ,
   Berlin,
   1833,
   S.
   197;
   Die
   Gemeinden...,
   S.
   10-11,
   MLTE,
   t. 3, p. 241.
  50
   Die
   Gemeinden...,
   S.
   10-11;
   Gemeindelexikon
   jur
   das
   Königreich
   Preußen.
   Auf
   Grund
   das
   Materialien
   der
  Volkzählung
   vom
   1.
   Dezember
   1905
   und
   anderer
   amtlicher
   Quellen
  ,
   Hamburg,
   2003
   (Nachdruck),
   S.
   158-159.
  137
  net
   daugiau
   kaip
   dvigubai
   (nuo
   41
   iki
   98).
   Pastaruosius
   pokyčius,
   atrodo,
   reikėtų
   sieti
   su
   tokių
   Įmo-
  nių
   kaip
   celiuliozės
   ir popieriaus
   fabrikas
   atsiradimu
   Smeltėje.
  Evangelikų
   liuteronų
   nuošimtis
   gyventojų
   struktūroje
   didėjo
   nuo
   91,7
   iki
   95%.
   Tuo
   tarpu
   ma-
  tyti
   ir akivaizdi
   katalikų
   skaičiaus
   degresija:
   1871
   m.
   katalikų
   Smeltėje
   būta
   339,
   o 1905
   m.
   jų
   be-
  lieka
   tik
   223.
   Ne
   paslaptis,
   kad
   žvejų
   ir darbininkų
   socialinėje
   terpėje
   gerą
   nišą
   atrado
   sparčiai
   pli-
  tusios
   netradicinės
   religinės
   bendruomenės.
   Žinoma,
   kad
   1889
   10
   20
   Smeltėje
   buvo
   atidarytas
   va-
  dinamosios
   Krašto
   bažnyčios
   bendruomenės
   (
  Landeskirchlichen
   Gemeinschaft
  ),
   priklausiusios
  Krišnos
   misijai
   (Chrischona-Missions-Gesselschaft
   för
   Evangelisation
   und
   Gemeindschaftspflege
  zu
   Freiburg,
   Baden),
   filialas
  51
  .
   Tiesa,
   nežinoma,
   kiek
   ši misija
   sugebėjo
   būti
   patraukli
   Smeltės
   ben-
  druomenėje,
   kitaip
   tariant,
   ar jos
   veikla
   buvo
   sėkminga.
  Iš surašymų
   duomenų
   tautinėje
   situacijoje
   ryškus
   vokiečių
   dominavimas.
   1905
   m.
   tik
   39%
  valsčiaus
   gyventojų
   buvo
   įrašyti
   lietuviais.
   Čia
   reikia
   atkreipti
   dėmesį,
   kad
   prieš
   15
   metų
   Karališ-
  kojoje
   Smeltėje
   lietuviais
   dar
   buvo
   įrašyti
   48,4%
   gyventojų
  52
  .
   Taigi
   net
   atsižvelgiant
   į nacionalinių
  duomenų
   pateikimo
   oficialioje
   Vokietijos
   imperijos
   statistikoje
   komplikuotumą,
   galima
   teigti,
   kad
  kiek
   mažiau
   nei
   pusė
   valsčiaus
   gyventojų
   XIX-XX
   a. sandūroje
   laikė
   save
   lietuviais.
  4. Industrializacija
  Neabejotina,
   kad
   industrializacija
   XIX
   a.
   labiausiai
   paveikė
   Smeltės
   raidą.
   Maždaug
   iki
  XIX
   a. vid.
   Smeltės
   kaimų
   įvaizdis
   pirmiausia
   buvo
   susijęs
   su
   žvejyba.
   Ne
   veltui
   čia
   buvo
   ir žvejy-
  bos
   inspektoriaus,
   atsakingo
   už
   Klaipėdos
   apskrities
   pakrantę,
   būstinė
  53
  .
   Tačiau
   XIX
   a. šis
   įvaizdis
  pamažu
   kito,
   ir apie
   XIX
   a. pab.
   Smeltę
   jau
   galima
   pasakyti,
   kad
   pirmiausia
   tai
   - pramoninis
   darbi-
  ninkų
   priemiestis.
   Labiausiai
   šį
   kitimą
   veikė
   Klaipėdos
   medienos
   pramonės
   koncentravimas
   prie-
  miestyje.
   Smeltė
   turėjo
   ilgą,
   beveik
   4 km,
   marių
   krantinę,
   kas
   sudarė
   patogias
   sąlygas
   medienos
  apdirbimo
   įmonėms
   kurtis.
   XIX
   a. pab.
   visa
   pakrantė
   nuo
   Klaipėdos
   iki
   pat
   Smeltalės
   jau
   buvo
   už-
  imta
   lentpjūvių
   ir kitų
   pramonės
   įmonių.
   Tai,
   matyt,
   taip
   pat
   turėjo
   įtakos
   žvejybos
   verslu
   užsii-
  mančių
   Smeltės
   gyventojų
   skaičiaus
   mažėjimui.
   1936
   m.
   visoje
   Smeltėje
   beliko
   vos
   40
   žvejyba
  besiverčiančių
   šeimų
  54
  .
  Didžiausia
   darbininkų
   koncentracija
   Smeltėje
   buvo
   su
   medienos
   verslu
   susijusiose
   įmonėse.
  Pasak
   ne
   itin
   patikimų
   šaltinių,
   1896
   m.
   aštuoniose
   garinėse
   Smeltės
   lentpjūvėse
   dirbo
   apie
  300
   darbininkų
  5
  .
   Žinomas
   vienintelis
   Smeltės
   darbininkų
   demonstracijos
   prieš
   darbą
   sekmadie-
  niais
   ir žemus
   atlyginimus
   atvejis
   1848
   03
   26-27
  50
  .
   Remiantis
   Sembritzkiu,
   šį įvykį
   inspiravo
   1848
  m. kovo
   neramumai
   Vokietijoje.
   Nors
   iš tikrųjų
   nieko
   konkretaus
   apie
   lentpjūvių
   darbininkų
   darbo
  sąlygas
   pasakyti
   negalima.
  Kaip
   žinoma,
   XVIII
   a. antrojoje
   pusėje
   medienos
   apdirbimo
   industrija
   pirmiausia
   buvo
   išplė-
  tota
   Gintaro
   pelkės
   kaime.
   Pirklys
   Ernstas
   Joachimas
   Beerbohmas
   kartu
   su
   Heinrichu
   Roerdanczu
  čia
   1759
   m.
   pastatė
   pirmąją
   lentpjūvę,
   o 1764-1765
   m.
   - antrąją
   kuri
   vadinosi
   „Neid"
  57
  .
   XVIII
   a.
  8-ojo
   dešimtmečio
   plane
   Kuršių
   marių
   pakrantėje
   pavaizduotas
   ir aptvertas
   Beerbohmo
   miško
   me-
  džiagos
   uostelis
   (
  Baerbomscher
   Holtz
   Garten)
  5
  *.
   1814
   m.
   plane
   teritorijoje
   nuo
   Klaipėdos
   iki
   Gin-
  51
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   341;
   Kurschat,
   Das
   Buch
   vom
   Memelland,
   Oldenburg,
   1990,
   S.
   481.
  52
   http://www.literad.de/geschichte/memel.html
  53
   H.
   A.
   Kurschat,
   Das
   Buch
   vom
   Memelland,
   Oldenburg,
   1990,
   S. 390.
  54
   Tatoris...,
   p. 55.
  55
   MLTE,
   t. 3, p. 242
   (pateikiamas
   skaičius,
   matyt,
   apytikslis).
  56
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises
  ...,
   S.
   273;
   Kurschat...,
   S.
   345.
  57
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   121;
   P.
   Kwauka,
   „Die
   Anfänge
   des
   Memeler
   Holzhandels",
   Memeler
  Dampfboot,
   113.
   Jhg.,
   1961
   07
   20,
   Nr.
   14,
   S. 195
   (toliau
   - Kwauka,
   „Die
   Anfänge../
  4
  ).
  58
   Situation
   Plan
   von
   der
   jetzigen
   Beschaffenheit
   des
   Memelschen
   Hafens
   und
   See
   Tiefes,
   1770-1778,
   von
   Lilienthal.
  138
  taro
   pelkės
   pavaizduotos
   jau
   4 lentpjūvės
  59
  .
   Tuo
   tarpu
   1868
   m.
   plane
   per
   visą
   Smeltės
   teritoriją
   pa-
  žymėta
   net
   19
   lentpjūvių
  60
  .
  Augančios
   medienos
   apdirbimo
   apimtys
   vertė
   tobulinti
   žaliavos
   transportavimo
   infrastruktūrą.
  Kaip
   tik
   tuo
   metu
   susikristalizavo
   ir
   kanalo
   statybos
   idėja,
   kurią
   6-ajame
   dešimtmetyje
   pasiūlė
  Gedminų
   dvaro
   valdytojas
   Karlas
   Friedrichas
   Gubba
   kartu
   su
   komercijos
   tarėju
   Johnu
   Masonu.
  1854
   m.
   kanalo
   statybos
   iš Smeltės
   į Mingę
   finansavimo
   problemą
   jiedu
   bandė
   išspręsti
   įsteigdami
  akcinę
   bendrovę,
   tačiau
   jos
   veikla
   nebuvo
   sėkminga.
   Statyba
   buvo
   pradėta
   tik
   po
   dešimtmečio,
   vy-
  riausybei
   skyrus
   pradinę
   finansinę
   dotaciją.
   Karaliaus
   Wilhelmo
   vardu
   pavadintas
   kanalas
   buvo
  atidarytas
   1873
   09
   17
  61
  .
   Statant
   kanalą,
   apsaugai
   nuo
   marių
   bangų
   buvo
   suformuotas
   daugiau
   kaip
  kilometro
   ilgio
   į marias
   išsikišęs
   pylimas,
   atskiriant
   dalį
   marių
   ir taip
   kanalo
   žiotyse
   suformuojant
  medienos
   uostą
   (
  Holzhafen
  ).
   Vėliau
   šis
   pylimas
   tapo
   dabartiniu
   Smeltės
   pusiasaliu,
   kurį
   sutvirtinus,
  1986
   m.
   čia
   buvo
   įkurta
   tarptautinė
   jūrų
   perkėla.
  Per
   Pirmąjį
   pasaulinį
   karą
   medienos
   apdirbimo
   apimtys
   Klaipėdoje
   ryškiai
   degresavo.
   Sieli-
  ninkystė
   Nemunu
   pamažu
   nutrūko,
   nes
   didesnius
   miško
   medžiagos
   kiekius
   imta
   gabenti
   geležinke-
  liu.
   Kaip
   tik
   1921-1923
   m.
   į Smeltės
   priemiestį
   nuo
   Klaipėdos-Tilžės
   geležinkelio
   buvo
   nutiesta
  pramoninio
   geležinkelio
   atšaka
  62
  .
  Dėl
   didelės
   konkurencijos
   susiaurėjusioje
   rinkoje
   tarpukariu
   Smeltėje
   jau
   veikė
   tik
   penkios
  medienos
   verslu
   užsiimančios
   įmonės.
   Seniausia
   iš jų buvo
   „J.
   G.
   Gerlach"
   firma,
   bendrovių
   regist-
  re įregistruota
   1870
   07
   Об
  63
  ,
   piečiau
   celiuliozės
   fabriko
   turėjusi
   garinę
   lentpjūvę
   bei
   eksportavusi
   ir
  prekiavusi
   mediena.
   Firma
   buvo
   įsteigta
   slaptojo
   valstybės
   patarėjo
   Heinricho
   Gerlacho
   bei
   preky-
  bos
   patarėjo,
   apie
   25
   metus
   vadovavusio
   Klaipėdos
   pirklių
   organizacijai,
   Hermanno
   Gerlacho.
   Po
  jų mirties
   firmą
   perėmė
   konsulas
   Eduardas
   Gerlachas,
   o po
   pastarojo
   mirties
   - šio
   sūnus
   Johnas.
  Piečiau
   „Gerlacho",
   prie
   dab.
   Dubysos
   gatvės,
   tarpukariu
   buvo
   įsteigta
   bendrovė
   „Balticum
  G.m.b.H.",
   vadovaujama
   Franzo
   Schichedanzo.
   Jai
   priklausė
   maža
   garinė
   lentpjūvė,
   vadinta
   „rau-
  donąja
   lentpjūve"
   (Rote
   Mühle).
   Kiek
   piečiau
   būta
   didelės
   „Alfred
   Ehmer
   &
   Co"
   lentpjūvės,
   turė-
  jusios
   modernius
   medienos
   apdirbimo
   įrenginius.
   Bendrovė
   eksportavo
   medieną,
   gamino
   baldus.
  Toliau
   į pietus,
   toje
   vietoje,
   kur
   vėliau
   buvo
   pastatytas
   „Maisto"
   fabrikas,
   stovėjo
   vadinamoji
  ,3ismarcko
   lentpjūvė"
   (.
  Bismarckmühle
  ),
   valdyta
   brolių
   Heimanno
   ir
   Bernardo
   Itzigsohnų.
   Ben-
  drovė,
   prekiavusi
   mediena,
   4-ojo
   dešimtmečio
   telefonų
   knygose
   jau
   nebeminima.
   Piečiausiai,
   tarp
  „Maisto"
   fabriko
   ir faneros
   fabriko,
   buvo
   didelė
   „E.
   Appelhagen"
   įmonė,
   turėjusi
   garinę
   lentpjūvę
  bei
   prekiavusi
   mediena.
   Žinoma,
   kad
   įmonė
   buvo
   įregistruota
   1878
   03
   12
  64
  .
   Kaip
   teigiama
   išeivių
  prisiminimuose,
   po
   įkūrėjo
   Edwino
   Appelhageno
   mirties
   ji tapo
   akcine
   bendrove
   .
  Piečiau
   Appelhageno
   lentpjūvės,
   marių
   krantinėje,
   dab.
   Nevėžio
   ir Šešupės
   gatvių
   rajone,
   dar
  prieš
   Pirmąjį
   pasaulinį
   karą
   veikė
   Josephui
   Krausui
   priklausęs
   medienos
   apdirbimo
   fabrikas
  66
  .
   Po
  karo
   jį nupirko
   Berlyno
   AB
   „J.
   Brüning
   &
   Sohn",
   о 1919
   m.,
   kartu
   su
   fabriku
   Luizės
   dvare,
   jis
   įre-
  gistruotas
   kaip
   Eindhovene,
   Olandijoje,
   registruotos
   firmos
   „A.
   Bisdom
   und
   Zoon"
   nuosavybė
  67
  .
  59
   Situations
   Plan
   von
   dem
   Hafen
   zu
   Memel,
   1814,
   LJM
   MA,
   p. m.
   543.
  60
   Karte
   der
   Umgegend
   von
   Memel,
   1860-1868...
  61
   Sembritzki,
   Memel
   im
   19.
   Jahrhundert
  ...,
   S.
   59.
  62
   J.
   Tatoris,
   „Žvilgsnis
   i Klaipėdos
   uosto
   praeitį",
   2 dalis,
   Klaipėda
  ,
   priedas
   Jūra
  ,
   2000
   09
   22-29,
   p.
   6 (toliau
   - Tatoris,
  „Žvilgsnis...").
  63
   Adreßbuch
   fiir
   die
   Königliche
   See
  -...,
   S.
   133.
  64
   Adreßbuch
   fiir
   die
   Königliche
   See
  -...,
   S.
   129.
  65
   Pagal
   Adreßbuch
   des
   Memelgebietes
   fir
   Handel,
   Gewerbe
   und
   Landwirtschaft
   1921,
   Tilsit,
   1921
   (toliau
   -
   Adreßbuch
  des
   Memelgebietes...)',
   Lietuvos
   telefono
   abonentų
   sąrašas
   1934
   metams
  ,
   Kaunas,
   1934
   (toliau
   - Lietuvos
   telefono
  abonentų
   sąrašas
   1934
   metams...);
   Lietuvos
   telefono
   abonentų
   sąrašas
   1937
   metams
  ,
   Kaunas,
   1937
   (toliau
   - Lietuvos
  telefono
   abonentų
   sąrašas
   1937
   metams...);
   „Memeler
   Holzindustrie
   und
   Holzhandel",
   Memeler
   Dampfboot
  ,
   112.
  Jhg.,
   1960
   10
   05,
   Nr.
   19,
   S.
   259.
  66
   Adreßbuch
   fir
   die
   Kgl.
   Preuß.
   See-...,
   S.
   147.
  67
   Kurschat...,
   S.
   612.
  139
  Jau
   1921
   m.
   adresų
   knygoje
   Smeltėje
   minimas
   šiai
   bendrovei
   priklausęs
   medienos
   apdirbimo
   fabri-
  kas
   (tuo
   tarpu
   Luizės
   dvare
   veikusi
   įmonė
   vadinama
   apvalainės
   miško
   medžiagos
   ir klijuotos
   fane-
  ros
   plokščių
   fabriku
   (Rundholzschälwerk
   und
   Sperrholzplattenfabrik))
  6
  *.
   Taigi
   teiginys,
   kad
   faneros
  fabrikas
   Smeltėje
   pastatytas
   1929
   m.
  69
  ,
   atrodo,
   nėra
   pagrįstas.
  Įdomu,
   kad
   1925
   m.
   Klaipėdos
   uosto
   plane
   piečiau
   faneros
   fabriko
   parodyta
   buvus
   Lindenau
  laivų
   statyklą
   (Schiffswerft
   Memel
   Lindenau
   и. Co)
  70
  .
   Iki
   šiol
   buvo
   žinoma
   šią
   laivų
   statyklą
   buvus
  Dangės
   žiotyse,
   prie
   piliavietės.
   Taigi
   tampa
   aišku,
   kad
   bendrovė
   skirtingose
   pamario
   vietose
   val-
  džiusi
   bent
   du
   sklypus.
   Prisiminimuose
   teigiama,
   esą
   Smeltėje
   bendrovei
   priklausęs
   sklypas
   nebuvo
  naudojamas
  71
  .
  Be
   šaltiniuose
   ir
   istoriografijoje
   gana
   detaliai
   pristatomos
   medienos
   apdirbimo
   pramonės,
   Smel-
  tėje
   plėtotos
   ir kitos
   pramonės
   rūšys.
   Pirmiausia
   išskirtina
   kasybos
   pramonė.
   Geologiniu
   atžvilgiu
  Smeltė
   buvo
   turtinga
   smėlio
   ir žvyro
   telkinių.
   Čia
   buvo
   didžiausias
   dab.
   Lietuvoje
   jūrinės
   kilmės
   žvy-
  ro telkinys
  72
  .
   J.
   Sembritzkis
   liudijo,
   kad
   1918
   m.
   smėlio
   ir žvyro
   kasykla
   Smeltėje
   tebepriklausė
  Gedminų
   dvarui
  73
  .
   Žvyru
   prekiavo
   bei
   nuosavą
   kaijerą
   turėjo
   ir statybinių
   medžiagų
   kompanija
   „Lei-
  dereiter
   &
   Co".
   Tai
   buvo
   nedidelis
   cemento
   dirbinių
   fabrikas
   (Zementwarenfabrik),
   gaminęs
   cemen-
  tinius
   šulinių
   rentinius,
   vamzdžius,
   tvorų
   stulpus,
   1922
   m.
   tapęs
   AB,
   bet
   1931
   m.
   žlugęs
  74
  .
   Po
   Pirmo-
  jo pasaulinio
   karo
   priemiestyje
   veikė
   silikatinių
   plytų
   ir briketų
   iš
   medžio
   atliekų
   gamykla
   (
  Sandstein-
  und
   Brikettwerke
   G.m.b.H.).
   Jos
   veiklos
   pradžią
   atrodo,
   galima
   sieti
   su
   1897
   m.
   minimu
   medžio
   at-
  liekų
   ir pjuvenų
   briketų
   fabriku,
   kurio
   veikla
   tuo
   metu
   buvo
   sustabdyta
   dėl
   preso
   gedimų
  75
  .
   Nepaisant
  to, 1921
   m.
   Klaipėdos
   krašto
   ūkio
   organizacijų
   adresų
   knygoje
   šis
   fabrikas
   vėl
   minimas
  76
  .
  Gintaro
   paieškas
   ir kasybą
   Smeltės
   medienos
   uoste
   ir Klaipėdos
   sąsiauryje
   prie
   Kiaulės
   nuga-
  ros
   kelerius
   metus
   vykdė
   1926
   m.
   Klaipėdoje
   įsteigta
   bendrovė
   „Gintaras",
   bet,
   Willoweito
   teigi-
  mu,
   didelių
   klodų
   čia
   aptikta
   nebuvo
  77
  .
  Maisto
   produktų
   pramonę
   Smeltėje
   buvo
   bandoma
   išplėtoti
   tarpukariu.
   Be
   abejo,
   pirmiausia
   tarp
  šios
   šakos
   įmonių
   reikia
   paminėti
   1928
   m.
   „Lietuvos
   eksporto"
   bendrovės
   įsteigtą
   mėsos
   perdirbimo
  ir gamybos
   fabriką.
   Keli
   gamyklos
   pastatai
   stovėjo
   prie
   marių,
   dab.
   Naikupės
   ir Kalnupės
   gatvių
   ra-
  jone.
   Fabrike,
   kuris
   daugiausia
   specializavosi
   gaminti
   bekonieną,
   buvo
   didelės
   šaldyklos,
   skerdykla,
  elevatoriai.
   Gamykla
   prie
   marių
   turėjo
   savo
   krantinę.
   1930
   m.
   ši
   įmonė
   buvo
   prijungta
   prie
  AB
   „Maistas",
   kas
   pavertė
   pastarąją
   Lietuvos
   mėsos
   pramonės
   ir prekybos
   monopolininke
  78
  .
  Be
   to,
   3-4
   dešimtmečių
   sandūroje
   šiaurinėje
   Smeltės
   dalyje,
   Malūnų
   vartų
   gatvėje,
   pradėjo
  veikti
   saldainių
   ir šokolado
   fabrikas
   „Neapol".
   1937
   m.
   jis
   jau
   vadinamas
   biskvitų,
   vaflių,
   saldai-
  nių,
   šokolado
   ir makaronų
   fabriku
   „Neapol"
  79
  .
  Vietinių
   amatininkų
   veikla,
   kaip
   galima
   spręsti
   iš
   jų
   skaičiaus
   ir specializacijos,
   buvo
   orien-
  tuota
   į lokalius
   poreikius.
   1921
   m.,
   pagal
   Klaipėdos
   krašto
   adresų
   knygoje
   užfiksuotą
   informaciją
  Smeltėje
   nuosavu
   verslu
   vertėsi
   tokie
   amatininikai:
   dešimt
   batsiuvių,
   penki
   siuvėjai
   ir trys
   siuvėjos,
  68
   Adreßbuch
   des
   Memelgebietes...,
   S.
   45,51.
  69
   Tatoris,
   Senoji
   Klaipėda...,
   p.
   275;
   B.
   Kviklys,
   Mūsų
   Lietuva
  ,
   South
   Boston,
   t. 4,1968,
   p.
   652.
  70
   Klaipėdos
   uosto
   planas,
   1925
   9 28,
   UM
   (R.
   Dačinsko
   fondas),
   p. m.
   4383.
  71
   "Ein
   Spaziergang
   nach
   Schmelz",
   Memellander
   Kalender
  ,
   1956,
   S. 57
   (toliau
   - „Ein
   Spaziergang...").
  72
   MLTE,
   t. 3, p. 948.
  73
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   61.
  74
   J.
   Žukas,
   „Klaipėdos
   krašto
   pramonė",
   Mažosios
   Lietuvos
   enciklopedija
   (MLE),
   t. 2. Vilnius,
   2004,
   p.
   225.
  75
   Tatoris,
   Senoji
   Klaipėda...,
   p.
   275.
  76
   Adreßbuch
   des
   Memelgebietes
  S.
   26.
  77
   Willoweit...,
   S.
   638.
  78
   „Maisto"
   fabrikas
   Klaipėdoje",
   Naujoji
   Romuva,
   1938,
   Nr.
   1-2,
   p. 59,
   MLTE,
   t. 2. Vilnius,
   1968,
   p. 495.
  79
   Lietuvos
   telefono
   abonentų
   sąrašas
   1934
   metams...,
   p.
   284;
   Lietuvos
   telefono
   abonentų
   sąrašas
   1937
   metams...,
  p. 370.
  140
  šeši
   mėsininkai,
   penki
   kepėjai,
   penki
   staliai,
   du
   kirpėjai,
   du
   virvininkai,
   du
   račiai,
   du
   pasagų
   ir ve-
  žimų
   kaustytojai,
   vienas
   dažytojas,
   mūrininkas,
   kalvis,
   kaminkrėtys
   ir dailidė
  80
  .
  5. Urbanistinė
   raida
   XIX
   a. - XX
   a. vid.
  Kaip
   buvo
   minėta,
   seniausia
   Smeltės
   dalis
   plėtojosi
   abipus
   Smeltalės
   upelio,
   o nuo
   ХУШ
   a.
  kurtasi
   šiauriau.
   Atstumas
   tarp
   ten
   buvusio
   Gintaro
   pelkės
   kaimo
   bei
   naujakurių
   sodybų
   vis
   mažėjo,
  todėl
   ХУШ
   a. pab.
   - XIX
   a. pr.
   Smeltėje
   palei
   marias
   susiformavo
   jau
   pakankamai
   vientisa
   gyven-
  vietė.
   Per
   visą
   šią
   gyvenvietę
   ėjo
   du
   keliai
   - dabartinės
   Minijos
   ir Nemuno
   gatvės.
   Tuoj
   už
   Spitzhu-
  to jos
   atsišakojo
   nuo
   Malūnų
   vartų
   vedusio
   kelio.
   Šis
   atsišakojimas
   ryškus
   jau
   ХУШ
   a. 4-ojo
   de-
  šimtmečio
   planuose
  81
  .
   Iš
   šių
   dviejų
   kelių
   anksčiau
   atsirado,
   regis,
   arčiau
   marių
   buvęs
   kelias
   (Ne-
  muno
   g.),
   jungęs
   Klaipėdą
   su
   Smelte,
   o Smeltę
   - su
   Žarde
   ir toliau
   į pietus
   buvusiais
   kaimais.
   Šis
  kelias
   akivaizdžiai
   parodytas
   jau
   ХУИ
   a. vid.
   miesto
   apylinkių
   plane-piešinyje.
   ХУШ
   a. antrojoje
  pusėje
   kelio
   dalis
   iki
   Beerbohmo
   įmonės
   Gintaro
   pelkėje
   buvo
   apsodinta
   medžiais
  82
  .
   Palei
   visą
   gat-
  vę kairėje
   jos
   pusėje,
   prie
   marių,
   XIX
   a. buvo
   išsidėsčiusios
   vėjo
   ir garo
   lentpjūvės.
  Atokiau
   nuo
   marių
   buvęs
   vadinamasis
   Aukštutinis
   kelias
   (Oberweg,
   dab.
   Minijos
   g.)
   ėmė
   ryš-
  kėti
   vėliau,
   turbūt
   tik
   ХУШ
   a. pirmojoje
   pusėje.
   Nors
   Sembritzkis
   teigė,
   kad
   1858
   m.
   Smeltės
   ben-
  druomenėje
   buvo
   įvesti
   bendri
   gatvių
   pavadinimai
   (tarp
   jų
   Malūnų
   ir
   Malūnų
   vartų
   gatvės)
  83
  ,
  1860
   m.
   plane
   būsimosios
   Malūnų
   ir Malūnų
   vartų
   gatvės
   dar
   vadinamos
   atitinkamai
   Mittel
   Strasse
  bei
   Hohe
   Strasse*
  4
  ,
   taigi
   šių
   pagrindinių
   gatvių
   pavadinimų
   keitimą
   galbūt
   reikėtų
   datuoti
   vėlesne
  data.
   Pastačius
   Wilhelmo
   kanalą,
   vadinamuoju
   Aukštutiniu
   keliu
   ypač
   pagyvėjo
   rąstų
   transporta-
  vimas,
   todėl
   1874-1875
   m.
   šis
   plentas
   Klaipėda-Smeltė
   iki
   Karaliaus
   Wilhelmo
   kanalo
   buvo
   iš-
  grįstas
   akmenimis
   (kooperavus
   miesto
   ir vyriausybės
   lėšas)
  85
  .
   Tuo
   pat
   metu
   buvo
   išgrįsta
   ir Malūnų
  (Nemuno)
   gatvė
  86
  .
   Kaip
   rašoma
   atsiminimuose,
   jos
   grindinys
   buvęs
   netašytų
   akmenų.
   1904
   m.
   pas-
  tarąja
   pagrindine
   priemiesčio
   gatve
   iš centro
   iki
   Bajoriškosios
   Smeltės
   (Appelhageno
   įmonės)
   buvo
  nutiesta
   tramvajaus
   (Straßenbahn)
   linija,
   vėliau,
   prieš
   Antrąjį
   pasaulinį
   karą,
   šia
   gatve
   kursavo
  pirmasis
   autobuso
   (Omnibus)
   maršrutas
  87
  .
  Skersgatvių
   tarp
   Malūnų
   ir Malūnų
   vartų
   gatvių
   pavadinimai
   aiškiai
   fiksuojami
   1905
   m.
   pla-
  ne
  88
  .
   Nuo
   dab.
   Dubysos
   gatvės,
   kuri
   vadinama
   I Malūnų
   skrsg.
   (I.
   Mühlen
   Querstraße
  ),
   toliau
   į pie-
  tus
   eina
   paeiliui
   П
   Malūnų
   skrsg.
   (II.
   Mühlen
   Querstraße
  ,
   dab.
   Merkio
   g.),
   Ш
   Malūnų
   skrsg.
  (III.
   Mühlen
   Querstraße
  ,
   dab.
   Strėvos
   g.),
   IV
   Malūnų
   skrsg.
   (IV.
   Mühlen
   Querstraße
  ,
   dab.
   Kalnu-
  pės
   g.).
   Tarp
   Ш
   ir IV
   Malūnų
   skersgatvių
   būta
   dar
   trijų
   skersinių
   gatvių,
   kurios
   vadinamos
   lauko
  keliais
   (Feldweg,
   du
   iš jų dabar
   vadinami
   Naikupės
   ir Sulupės
   gatvėmis).
   Nuo
   ГУ
   Malūnų
   skrsg.
   į
  pietus
   iki
   Smiltelės
   gatvės
   (Schmeltellstraße,
   dab.
   Senoji
   Smiltelės
   g.),
   Bajoriškojoje
   Smeltėje,
   būta
  dar
   trijų
   skersinių
   gatvių,
   kurios
   vadinamos
   I,
   П
   ir
   Ш
   Marienhofo
   skersgatviais
   (/.,
   II,
   III.
  Marienhöfer
   Querstraße,
   dalis
   išlikusios
   I dabar
   yra
   Vasaros
   g.,
   II - Šešupės,
   Ш
   -
   Rusnės
   g.).
  80
   Adreßbuch
   des
   Memelgebietes...,
   S.
   63-69.
  81
   Plg.
   1736
   m.
   Klaipėdos
   fortifikavimo
   projektas,
   publikuotas
   V.
   Šliogerio,
   „Bastioniniai
   įtvirtinimai
   Klaipėdoje",
  Architektūros
   paminklai,
   t. 7, Vilnius,
   1982,
   p. 18,7
   pav.
  82
   Plan
   der
   Stadt
   Memel,
   1768,
   Kriegsarchiv
   Wien,
   publikuotas
   J. Tatorio,
   p.
   302,
   152
   pav.;
   Situation
   Plan
   von
   der
   jet-
  zigen
   Beschaffenheit
   des
   Memelschen
   Hafens
   und
   See
   Tiefes,
   1770-1778,
   von
   Lilienthal.
  83
   Sembritzki,
   Geschichte
   des
   Kreises...,
   S.
   279.
  84
   Karte
   der
   Umgegend
   von
   Memel,
   aufiiahme
   v. J. 1860.
   Kopija
   MLIM.
  85
   Sembritzki,
   Memel
   im
   19.
   Jahrhundert...,
   S.
   56.
  86
   Tatoris,
  ,jtvilgsnis.
  87
   „Ein
   Spaziergang...",
   S.
   56.
  88
   Plan
   von
   Memel
   und
   Umgegend,
   Neuer
   illustrierter
   Führer
   durch
   Memel
   und
   Umgegend,
   Memel,
   1905.
  141
 Ваша оценка:

Связаться с программистом сайта.

Новые книги авторов СИ, вышедшие из печати:
О.Болдырева "Крадуш. Чужие души" М.Николаев "Вторжение на Землю"

Как попасть в этoт список

Кожевенное мастерство | Сайт "Художники" | Доска об'явлений "Книги"